Praktiką vertinusi ir su studente dirbusi Kaišiadorių laikraščio redaktorė įsitikinusi, merginos negalia tikrai trukdė jai atlikti darbą. Moteris aiškina nenorėjusi diskriminuoti studentės, o pastabą, kad „didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas“ parašė todėl, kad taip ir buvo.
Konfliktas tarp Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto studentės Lauros B. ir Kaišiadorių laikraščio „Atspindžiai“ redaktorės Virginijos Šimkūnienės kilo po to, kai studentė paviešino savo praktikos vertinimą. Už praktiką ji gavo 9 balus, bet rado pastabą, esą didesnes jos galimybes riboja negalia. Į tai mergina sureagavo skaudžiai.
Į tai ramiai žiūrėti negalėjo ir Kūrybinės agentūros vadovas Saugirdas Vaitulionis, jis stebėjosi, kad tokiame amžiuje vis dar yra diskriminuojami neįgalūs žmonės.
„Ėjo 2019-ieji. Lietuva.Žurnalistikos studentės Lauros praktikos darbas buvo įvertintas mažesniu balu, nes „didesnes jos galimybes riboja judėjimo trūkumas“. Taip, taip, būten taip buvo parašyta jos praktikos vertinime ir dėl to sumažintas balas. Dabar jau žmones diskriminuosime oficialiai, vertindami balais? Čia yra redaktorės, vertinusios praktiką komentaras. Moterie, jūs esate beviltiška ir jūsų elgesys yra niekingas.
Nuo kada žurnalistus maitina kojos? Aš – žurnalistas jau beveik 20 metų, bet tą kliedesį apie kojas girdžiu pirmą kartą. Kojos maitina atletus, bet ne žurnalistus. Oh, wait, yra toks Oskaras Pistoriusas, kuris neturi kojų nuo kelių, bet net ir tai jam nesutrukdė bėgti Londono olimpiadoje, arba aukso medalius skinanti plaukikė be kojos – Natalie du Toit. Dar buvo toks genijus Styvenas Hokingas, bet ta pavardė, poniai Virginija, ko gero, irgi įspūdžio nepadarys, nes jis ne tik, kad nevaikščiojo, bet dar ir kalbėti pats negalėjo. Ko gero, į redakciją net įleidę nebūtumėt – jokios naudos iš tokio, taip?
Žurnalisto darbo įrankis yra aštrus protas, įžvalgumas, greita reakcija ir dar daugybė savybių, su kuriomis kojos neturi nieko bendro. Daugelį savo tekstų parašiau neiškėlęs kojos iš redakcijos, arba iš viso – gulėdamas ant sofos. Tai aš nežinau, kokius darbus žurnalistai dirba jūsų kaime, bet man gėda, kad žiniasklaidos priemonėms vadovauja tokios tamsoje sėdinčios ribotos tarybinės tetos. Tai yra baisu. Sėkmės Laurai, tikiu, kad šioje šalyje yra tik ta viena redakcija, kur žurnalistai kojomis dirba“, – feisbuke mintimis dalijosi vyras.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad Vilniaus universiteto žurnalistikos studentė Laura nustėro, kai gavusi praktikos įvertinimą pamatė, kad jos pažymį galimai lėmė ne parašytų straipsnių kokybė, o tai, kad ji – neįgali.
Savo „Facebook“ paskyroje ji rašė: „Pirmąją savo gyvenimo profesinę praktiką atlikau regioninėje spaudoje. Konkrečiai – Kaišiadorių „Atspindžiuose“. Viskas tuo metu buvo puiku. Tiek redakcija, tiek kiti aplinkiniai priėmė draugiškai ir svetingai. Redaktorė net nuveždavo kur reikia, kad tik galėčiau parašyti publikaciją.
Per mėnesį parengiau publikacijų pačiomis įvairiausiomis temomis, nuo vaikų vasaros stovyklų iki Kaišiadorių miesto pritaikymo neįgaliesiems ir net reportažų iš spaudos konferencijos ir atlaidų. Dirbti man patiko – ir kaip nepatiks, kai dariau tai, ką daryti norėjau jau seniai. Man bedirbant, kaimyniniuose Žiežmariuose kilo Mariaus skandalas.
Kas nepamena, trumpai priminsiu, kad ten norėta apgyvendinti grupę protiškai neįgalių žmonių ir žmonės išsigando, kad jiems jie trukdys kepti šašlykus. Prisimenu, kaip rašiau apie tai tekstą traukinyje Vilnius – Kaišiadorys.
Prisimenu, kaip juokėmės iš hipotetinės Žiežmarių Mariaus reakcijos, jei rengti reportažo apie situaciją būčiau atvažiavus aš – neįgalus žmogus, įsivaizduojat? Su redakcija išsiskyrėm draugiškai, visi laimingi ir patenkinti, aš išpildžius visus reikalavimus. Laikraščius, kuriuose buvo išspausdintos mano publikacijos, man atsiuntė paštu. Beliko ramiai laukti įvertinimo...<..>
Šiek tiek besinervindama atsidarau failą...ir nušvintu. Keli dešimtukai, keli devintukai, bendras įvertinimas – devyni, viskas super... ir tada pamatau komentarą prie įvertinimo: „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“
Sustingstu. Pajuntu, kaip gyslose užverda kraujas. Visą gyvenimą laužiau visuomenės įsitikinimus, koks turi būti neįgalus žmogus. Pradėjau būdama trejų, kai atsistojau ir nuėjau, nors prognozės to niekada nežadėjo“, – rašė studentė Laura.
Naujienų portalui tv3.lt ji sakė, kad toks vertinimas ją labai nustebino, nes santykiai su ją vertinusia redaktore buvo draugiški.
„Santykiai su buvo gan šilti, redaktorė labai paslaugi, nuveždavo kur reikia, paimdavo iš autobusų stotelės (gyvenu Vilniuje, į Kaišiadoris teko važiuoti autobusu). Diskriminacijos tuo metu jokios nepajutau, kaip tik bendravome draugiškai. Tiesa, redaktorė gana kritiška, dažnai sulaukiau įvairių priekaištų dėl publikacijų kokybės, tačiau čia, man atrodo, yra geros redaktorės požymis“, – sakė mergina.
Ji tikino neįsivaizduojanti, kodėl V. Šimkūnienei kilo mintis parašyti esą studentės darbo kokybė galimai blogina jos negalia.
„Neįsivaizduoju, man labai keista ir liūdna. Redaktorė dabar komentaruose teigia, kad mano publikacijos buvo prastos kokybės ir ji kaip tik pakėlė man pažymį, bet kodėl tų priekaištų nėra įvertinimo lentelėje ir kodėl pasirinktas toks argumentas galutiniam vertinimui, aš nesuprantu. Ji sako, kad „žurnalistą maitina kojos“, galbūt todėl jai tai pasirodė normalus argumentas pažymio mažinimui“, – svarstė antro kurso studentė.
Kaišiadorių laikraščio „Atspindžių“ redaktorė tv3.lt tikino nieko blogo nenorėjusi ir diskriminuoti nė nemanė.
„Čia padaryta audra stiklinėje, net negalėčiau kitaip to pavadinti. Jai taip pasirodė [kad mažinamas pažymys], aš taip neparašiau. Tiesiog ji atvažiavo ir pirmą dieną, aš ją visur vežiojau, pasiėmiau iš stoties, ir ji pasakė, kad jai labai reikia dešimtuko. Aš atsakiau, kad reikia užsidirbti tą pažymį. Nesvarbu, kad ji neįgali, aš negalėjau jai neduoti darbo, užduočių. Daviau palengvintas užduotis, matydama, kad žmogui sunku judėti“, – sakė V. Šimkūnienė, patikinusi, kad studentė pačioje pradžioje norėjo net daugiau užduočių, nei reikalauja praktikos „minimumas“.
Visgi, pasak redaktorės, studentė tik keturis kartus buvo atvykusi į Kaišiadoris, visus kartus ją vežiojo „Atspindžių“ redaktorė V. Šimkūnienė.
„Ji papildomo darbo vėliau jau nebenorėjo, jai sunku. Aš negalėjau jos siųsti į kokį renginį, tarkime, su žemdirbiais, kur, žinau, buvo kito laikraščio praktikantė. Nes tada man vėl būtų reikėję ją vežti, neturi mūsų redakcija atskiro vairuotojo. <..> Jos nuotoliniu būdu dirbami darbai nebuvo blogi, bet dešimtuko neužsidirbo. Nebuvo tie straipsniai iki galo parašyti. Švelniai tariant [straipsniai] buvo vidutiniai. Todėl aš jai parašiau gerą įvertinimą, net padidinau. Jos praktika buvo verta aštuonių, bet turėdami galvoje, kad ji neįgali – parašiau devynis. Kodėl man šovė į galvą parašyti tą pastabą? [apie judėjimo trūkumus] Nes ji negali padaryti nuotraukų, kažkur nuvažiuoti, nes ją riboja jos fizinė negalia. Neturėdama galvoje jokio įžeidimo ar diskriminacijos [parašiau]“, – sakė V. Šimkūnienė, spėjanti, kad studentė labiausiai įsižeidė negavusi geriausio įvertinimo už savo praktikos darbą.
Moteris tikino skambinusi Komunikacijos fakulteto dekanui profesoriui Rimvydui Laužikui, kuris, pasak redaktorės, gina studentę ir sako, kad ši būdama neįgali gali studijuoti, mokytis.
„Aš to ir neneigiau, priėmiau į praktiką, kai tuo metu ji pati prisipažino, kad du laikraščiai jos atsisakė, nepriėmė į praktiką. Ar aš ją blogai vertinau? Devyni yra geras įvertinimas“, – aiškino laikraščio redaktorė V. Šimkūnienė.
Moteris tikina, kad studentė galės dirbti žurnaliste tik tuo atveju, jei nereikės daug judėti. Kitaip, jos įsitikinimu, bus sudėtinga.
