Algirdas Latėnas nepainioja teatro su bažnyčia, nors jį lanko nuo ankstyvos jaunystės ir ne tik šventadieniais. Ilgametis Valstybinio jaunimo teatro vadovas įsitikinęs, kad miestelių, turinčių teatrą, aura jau kitokia. Jis pats yra atstovas tos laimingos kartos, kuri užaugo prie teatro, o Jaunimteatris jam jau 38 metus – visas gyvenimas. A.Latėno ištikimybė Valstybiniam jaunimo teatrui kelia pagarbą, tačiau neapsaugo menininko nuo netikėtų iššūkių. S.Sirutavičiaus nuotr.
A.Latėno ištikimybė Valstybiniam jaunimo teatrui kelia pagarbą, tačiau neapsaugo menininko nuo netikėtų iššūkių. S.Sirutavičiaus nuotr.
Teatras – kaip kovos klubas
Ant Jaunimo teatro kapitono tiltelio stovite jau 15 metų, tačiau jaunų, drąsių žmonių, norinčių jus pakeisti, neatsiranda. O gal tokie valstybiniai teatrai lediniame komercijos vandenyne pasmerkti tarsi titanikai?
Esu tikras, kad valstybiniai teatrai reikalingi, ypač jaunimo. Bėda ta, kad valdininkai nesugeba tinkamai išnaudoti šių įstaigų. Užaugau prie teatro ir laikau tai dideliu savo kartos pranašumu. Ironiška, kad kompartijai ir sovietų valdžiai reikėjo kultūros, reikėjo teatro, nors šis ir kasėsi po jų pamatais. Tačiau nepriklausomos Lietuvos valdžiai jis nerūpi. Blogiausia, kad mūsų kultūros valdininkėlių veikla nepakyla aukščiau partinio lygio, nesiekia valstybės kultūros politikos vizijos. Vargana alga, kurią gauna teatro aktorius, čia išdirbęs net 30 metų, net nesiekia vidutinės algos Lietuvoje dydžio. Priedai prie atlyginimo? Jų atsiranda, kai patys užsidirbame pinigų. Ministrai ateina, palinksi galvomis neva viską suprat, ir išvažiuoja į Paryžių, į aukštesnes kėdes su didesne alga.
Blogai ir tai, kad trupės aktoriai žino, kad bus čia iki pensijos. Vieni apie tai negalvoja, stengiasi, kiti naudojasi šiuo saugumu, sėdi ir kaltina kitus – neduodat darbo! Manau, kad Valstybiniame jaunimo teatre turėtų būti vietos jauniesiems kūrėjams, jų eksperimentams. O susibūrus vilčių teikiančiai grupei, ar ne valstybė turėtų jiems pagelbėti jei ne patalpomis, tai dotacija? Duokite jiems stogą arba lėšų porai metų, kad sutvirtėtų!
Kad taip jūsų mintys būsimam kultūros ministrui į ausį... Štai įsileidote į sceną nenuoramą Vidą Bareikį, judėjimo „No Theatre“ lyderį. Nepabūgote, kad jo „Kovos klubas“ nukaus „senukus“, suardys tvarką?
Temėgina, tam šis teatras ir yra. Tačiau manau, kad valstybinė scena neturėtų būti skirta vieno žmogaus, net ir labai talentingo, saviraiškai. Jei nebetelpi valstybiniame, kurk autorinį teatrą. Režisūra – vadovo profesija, čia esi tarsi aukščiau už kitus, ir jauniems neretai tai susuka galvas: žiūrėk, ir išdygo dar vienas vietinis napoleonukas. Todėl jaunam labai sveika pamatyti margo pasaulio.
Ir valytojai – kūrėjai
Teatre pas jus, direktoriau, idealiai švaru. Netaupote valytojų sąskaita?
Taip nesutapysi. Ir kiemsargis, ir valytoja, ir rekvizitorius pas mus – taip pat kūrėjai, jiems ne vis tiek, kur dirbti – čia ar „Maximoje“. Šie žmonės už ubagišką algelę ne tik sąžiningai dirba. Gražiai paprašyti išvalys dvigubai didesnį plotą, nes myli teatrą. Stengiuosi, kad administracija ir menininkai būtų viena trupė, viena komanda.
Dabartinį teatro trupės branduolį sudaro jūsų paties ir jūsų mokytojos Dalios Tamulevičiūtės išugdyti aktoriai...
Tačiau Jaunimo teatras egzistavo jau iki mūsų, 1965 m. jį įkūrė režisierė Aurelija Ragauskaitė, po jos čia dirbo Vytautas Čibiras – kūrybinga, sudėtingo likimo asmenybė. Jis kartu su Dalia Tamulevičiūte ir surinko mūsų kursą.
Ar Jaunimo teatre tęsiama D.Tamulevičiūtės tradicija?
Nieko gero neišeis, jei tradicija bus tęsiama dirbtinai ar bus spaudžiamas kolektyvas ją tęsti. Šviesaus atminimo Dalia nė neturėjo pretenzijų, kad kas nors tęstų jos „šventą reikalą“, tačiau jos dvasia, jos darbo metodai gyvi ir šiandien. Juozas Miltinis tiesiai pasakė: „Jokių čia tęsėjų: mirsiu aš, ir Panevėžio teatras numirs.“
Kaip pirštu į akį... Panevėžio teatras gavo naują vadovą, tačiau dabar primena nebent provincijos turgų.
Nes vadovas buvo „nuleistas“: kas žino, kodėl būtent Vikšraitis? Savo misiją jis pradėjo nuo meno vadovo, pagrindinių aktorių atleidimų – nuo griovimo. Ir mūsų teatrui kadaise buvo kilusi reali grėsmė tapti tokiu Panevėžio teatro variantu... Ironiška, bet po Nepriklausomybės atkūrimo iš Jaunimo teatro liko griuvėsiai, ir ne be pono Sailenso pagalbos. Tas amerikietis, Rūtos Vanagaitės atradimas, gavo pinigus moratoriumui, liepė uždaryti spektaklius, išmesti aktorius, o pirmiausia – išvėdinti D.Tamulevičiūtės dvasią, bet genialių spektaklių taip ir neatsirado. Paskui ne vienas mūsiškis bandė ragauti vadovo duonos, bet neilgai tvėrė.
Ne riešutų skonio duona
Matyt, ši buvo ne riešutų skonio. O jums patiko?
Jaunimiečiams nubalsavus, buvau paskirtas vadovu lengva tuomečio kultūros ministro ranka, tačiau vienas būti nesutikau. Valdėme trise – Kostas Smoryginas, Violeta Podolskaitė ir aš, taip ir išplaukėme trise... Sudėtingiausia, kad visi čia buvo savi, džiaugėsi, kad ir aš esu savas, o tokiu atveju sunku nukirsti: „Baikim glostinėtis, prie darbo!“
Ar tik ne todėl mūsų provincijos teatrai merdi? Stūkso be dievo, lyg bažnyčios sovietmečiu.
Kultūros politika, deja, nesikeičia. Kiek metų renovuojamas Klaipėdos dramos teatras? O galo nesimato. Mažasis teatras patalpų laukė tiek ilgai ir per tą laiką taip užaugo, kad didįjį Tuminą galop nuviliojo Maskva.
Jūs taip pat Rusijos neišsižadate – vasarą „Ledi Makbet“ moderniai ir sėkmingai pastatėte Samaroje.
Smagu ten buvo dirbti su vietos jaunimu. Tai mūsų valdžia apsimeta – su Rytais nebendraujam! Bet kuo mes, meno žmonės, čia dėti? Rusų kultūra labai stipri, daug ko mus išmokė, visi mūsų didieji režisieriai studijas baigė Maskvoje ar Sankt Peterburge. Vieni dabar išaukštinti, kiti pamiršti: Linas Zaikauskas sėkmingai dirba Novisibirske. Džiugu, kai į Rusiją didmiestyje nuvažiavęs išgirsti: „O, velikaja litovskaja režisura prijechala!“ Kažkokia Lietuvos anomalija – tiek iškilių režisierių mažame žemės plotelyje.
Esame paskutiniai pagonys, taigi režisieriai mums, matyt, tarsi žyniai. Juk teatras yra magija, lietuvio sielai ji sava.
Įdomus požiūris... Štai klausiate apie Panevėžį, ar nevykčiau teatro prikelti. O žinot – vykčiau! Tai būtų ir kūrybinis iššūkis. Kodėl siekiant Panevėžio teatro atgimimo nesuformavus tikslinio aktorių kurso, nesudarius trišalės sutarties su jais, akademija ir teatru? Kitaip būtų sunku ką nors padaryti, nes jaunam aktoriui sostinėje daug pagundų: televizija, šou.
Kaip suprantu, gerbiamas Algirdai, neišvengiamai artėjantis šešiasdešimtmetis ramybės jums neatneš. Kaip sakė Juozas Miltinis, liekate ištikimas savo credo: škac, mirtie, iš teatro ... Dėkui už pokalbį.
Atėjęs į Jaunimo teatrą 1975 m. su legendiniu Dalios Tamulevičiūtės dešimtuku, Algirdas patyrė ir šio teatro spindesį, ir skurdą, bet jo denio neapleido net tada, kai šis buvo beveik paskandintas. Galbūt todėl į apverktiną padėtį, kurioje yra atsidūrę mūsų provincijos teatrai, žvelgia stoiškai.
Rūta KLIŠYTĖ
