R. Čivilytė tapo žurnalo „Žmonės“ lapkričio mėnesio numerio viršelio veidu.
Rosita Čivilytė prakalbo apie sveikatą
Duodama interviu leidiniui moteris atskleidė, kad jai yra diagnozuota reta liga – miotoninė raumenų distrofija.
„Sunkiausia buvo priimti, kad vaistų nuo pačios ligos nėra, gydai tik simptomus. Šis suvokimas kainavo ne vieną ašarą“, – išgyvenimais dalijosi ji.
Miotoninė raumenų distrofija pasireiškia laipsnišku raumenų silpnumu, sunkumu atpalaiduoti raumenis ir įvairių organų funkcijų sutrikimais.
Pristatė knygą
Primename, kad lapkričio 3-iosios vakarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta literatūrinė biografija „Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas“ (autorė – Elvyra Kučinskaitė).
Renginį moderavo Benas Aleksandravičius (ba.), o R. Čivilytė ne tik kalbėjosi apie gyvenimo lūžius ir scenos kelią, bet ir atliko tris dainas.
Nors šiandien ji vadinama viena unikaliausių Lietuvos dainininkių, Rosita renginyje prisiminė, kaip dažnai būdavo spaudžiama pakeisti savo dainavimo stilistiką:
„Aš už tą autentiškumą gaudavau labai labai daug kartų per galvą… visada buvau mažinama, tildoma.“
Net ir dainuodama tautinę giesmę ji susidurdavo su pretenzijomis. amžiną atilsį muzikologė Zita Kelmickaitė man buvo pareiškusi pretenzijų — esą taip himno giedoti negalima“, – prisiminė R. Čivilytė.
Kelionė į vidų: kaip sustoti, kai gyvenimas „verda“
Renginys taip pat pažėrė labai asmeniškų Rositos išpažinčių, susijusių su scenos atsisakymu: „Supratau, kad išeinu į sceną ir nebeturiu ką pasakyti. Atrodau padažyta, sutvarkyta, aprengta – bet viduj tuštuma… viskas nusiplaudavo po dušu“.
Ji drąsiai papasakojo apie ribą, kurią peržengė ties keturiasdešimtmečiu:
„Tai buvo sąmoningas apsisprendimas. Pradėjau nuo savęs: man jau ne be muzikoje, manęs man pačiai nebepakako. Tiesiog daugiau taip nebenorėjau jaustis.“
Pedagogika jai tapo gelbėjimosi ratu: „Žmonės ateidavo jau susiformavę, bet po trumpo pratimo išsiverždavo jų patirtys. Tada supratau – aš ne tik mokau, aš klausausi. Atveri balsą – atveri žmogų.“
Vis dėlto šis kelias nebuvo lengvas: „Aš kažką turėjau daryti. Galvojau: ką aš darysiu, kai nebedainuosiu? Jokių atsakymų. Bet po truputį atradau, kad dalintis savo patirtimi – tai irgi scena, tik kitaip.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
