Kalbėdamas apie tai, kokia Dalia buvo kaip mama, Linas papasakojo, kad nors ji buvo labai užsiėmęs žmogus, motiniškos šilumos niekada netrūkdavo.
„Labai skiriasi tai, kaip visuomenė ją prisimena – kaip viešą asmenį – ir kaip ją matė pati šeima. Kita vertus, ji pirmiausia buvo mama, o ne poetė ar Seimo narė, visuomenės veikėja. Kartais mes norėjome jos daugiau namuose nei viešumoje.
Tačiau mamos unikalumas buvo tame, kad ji sugebėdavo būti visur. Iki paskutinių dienų, net paskutinėmis savaitėmis, ji buvo labai aktyvi, labai savarankiška. Tačiau mamos šilumos vis tiek pakako – ją jausdavome ir mes, ir anūkai“, – kalbėjo jis.
Palaikymas iš viršaus ir šilti prisiminimai
Pasak pašnekovo, itin ypatinga buvo mamos energija, o išlikę prisiminimai iki šiol šildo širdį.
„Mes kartu daug keliavome, leisdavome savaitgalius kartu. Kai pagalvoju, aš tikrai nesugebėčiau būti toks aktyvus ir suspėti tiek daug, kiek spėdavo mama. Ji tikrai buvo unikalus žmogus, nuolat judesyje“, – prisiminė vyras.
Teišerskytės sūnus išskyrė ir mamos pomėgį, kuriam ji negailėdavo energijos.
„Ji labai mylėjo savo namus. Ji sodindavo, ravėdavo, augindavo, skindavo, marinuodavo, virė gėrybes – tiesiog rūpinosi viskuo. Atrodė, kad mama buvo visur – ir per televizorių kalba, ir čia, šalia sėdi. Tas jos energetinis užtaisas buvo toks stiprus, kad, atrodo, jis išliko ir po jos“, – sakė pašnekovas.
Anot Lino, susidūrus su sunkumais, jis jaučia mamos palaikymą iš viršaus.
„Labai dažnai susidūrus su įvairiomis situacijomis atrodo, kad tarsi ranka iš viršaus padeda jas išspręsti. Tais momentais prisimeni mamą ir jos energiją, kuri vis dar lydi“, – teigė L. Proškevičius.
Mamos mokymai ir susitaikymas su netektimi
Paklaustas apie tai, kokias savybes įdiegė mama, Linas sakė, kad pasakyti sunku, nes jį auklėjo ir tėtis, seneliai. Nepaisant to, jis prisiminė vieną mamos posakį, pagal kurį gyvena iki šiol.
„Sudėtinga pasakyti, ką konkrečiai mama įdiegė. Vis dėlto buvo ir tėtis, ir seneliai, su kuriais aš taip pat turėjau labai artimą ryšį. Pasisekė, kad turėjau pilną komplektą žmonių, kurie mane augino ir kažką diegė.
Tai nebuvo tiesioginis mokymas: „Atsisėsk ir aš tau paaiškinsiu, kas yra gyvenimas, ir kaip reikia gyventi.“ Tai buvo labiau per pavyzdį – stebi, matai, supranti, kas yra gerai, kas blogai. Pagrindiniai principai, kuriuos mama visada kartodavo, buvo paprasti: nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad padarytų tau. Taip stengiuosi gyventi ir aš“, – pasakojo jis.
Artimųjų netektis – vienas skaudžiausių dalykų žmogaus gyvenime. D. Teišerskytės sūnus atskleidė, kad dalykas, padedantis susitaikyti su mamos išėjimu anapilin – suvokimas, kad ji nugyveno prasmės kupiną gyvenimą.
„Padeda tai, kad jos gyvenimas buvo prasmingas. Yra sakoma, kad tie žmonės, kurie kažką gero daro, dažnai išeina per anksti. Atrodė, kad jei ne liga – jos energijos dar 50 metų būtų užtekę. Bet matyt, taip Dievulis pasirūpino, kad pagrindinė misija jau būtų atlikta“, – sakė Linas.
Nors Dalios gyvųjų tarpe nebėra jau dvejus metus, jos atminimą mena ir draugai.
„Labai maloniai stebina, kad poezijos vakaruose, kuriuos iki šiol organizuoja jos draugai, visada susirenka pilnos salės žmonių. Tai kažką reiškia“, – tvirtino vyras.
Išskirtinio paminklo reikšmė
Šiais metais politikės ir poetės kapas buvo atnaujintas: ant jo pastatytas ypatingas paminklas, iliustruojantis jos gyvenimo suvokimą. Kalbėdamas apie išskirtinį paminklą, Linas sakė:
„Kėlėme sau klausimą – koks būtų pirmasis įspūdis atėjus? Tai turi būti ne kažkas sunkaus, slegiančio, o lengvo, šviesaus, atspindinčio tai, kaip mama gyveno ir ką ji mylėjo.
Jeigu būtume darę visiškai pagal mamą, reikėtų sukurti tarsi jos kambarį – juk ji visada labai mylėjo puošti namus. Kiekviena smulkmena buvo apgalvota ir kruopščiai panaudota. Tas antkapis, paminklas – tai jos akmenuotas kelias, šviesa, paukščiai, ryšys su dangumi, su aukštybėmis. Langelis, pro kurį patenka šviesa, tarsi primena šviesą tunelio gale“, – pasakojo pašnekovas.
Ant plokštės puikuojasi ir jautrios moters eilės. Anot Lino, paminklo visuma parodo svarbiausius ir mylimiausius mamos dalykus.
„Poezija bei smulkios detalės suteikia paminklui lengvumo, šilumos ir subtilumo, tarsi tęstų jos gyvenimo dvasią.
Labai džiaugiuosi, kad taip sutapo, jog skulptorius Mindaugas Jankauskas – jis iš Mosėdžio, miestelio, kuris buvo didelė mamos gyvenimo dalis – jam pavyko viską išpildyti. Paminkle daugiausia atsispindi svarbūs motyvai: pirmiausia – meilė tėvynei, tikėjimas, kelias ir darželis, kurį ji labai mylėjo“, – sakė D. Teišerskytės sūnus.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
