Dalindamasis šilčiausiomis vaikystės prisiminimais, nuo nenuoramos „pasaulio lygintojo“ nuotykių Ronžės pakrantėse iki džiaugsmingų akimirkų ant „Grybo“ kabrioleto, Šarūnas kviečia kartu paminėti bėgantį laiką ir bendrystės prasmę.
Laikas – ištikimas kelionės draugas
Prasmingu įrašu meras pasidalijo socialiniame tinkle „Facebook“:
„Mielieji mano gimtojo miesto žmonės! Kviečiu pirmadienio vakarą pabūti kartu.
Šiemet gyvenimas man pamerkė akį ir tarė: „Na štai, Šarūnai, atėjo tas metas – pusė amžiaus“ Toji diena bus PIRMADIENĮ. Ir nors skaičius skamba pakankamai jautriai, viduje vis dar jaučiuosi taip, lyg, įsikibęs į tėvelių rankas, tipenčiau mūsų senolės Palangos gatvelėmis, smalsiai žiūrėdamas į pasaulį.
Visada galvojau, kad man be galo pasisekė čia gimti, augti ir gyventi iki šiol. Nuo pat mažų dienų mačiau jūrą, smėlį, pušynus, draugavau su pajūrio vėjais. Rudens ir pavasario audros man iki šiol yra ta stichija, kuri išpučia visas susikaupusias emocijas ir užgrūdina taip, kaip moka tik Palanga.
Prieš tokį gimtadienį neišvengiamai ima suktis mintys: apie kelią, apie prasmę ar metus. Ir supranti, kad laikas – visai ne priešas, o ištikimas kelionės draugas.
Mano Baba visada pasakojo, kad buvau nenuorama ir pasaulio „lygintojas“. Kai jau buvau suaugęs ir ėmiausi aktyvios viešosios veiklos, ji ne kartą primindavo istoriją, kaip, būdamas pypliu, pareikalavau nedelsiant nuvežti į priekopės miškus ir ten paleisti gegutę, kuri, mano įsitikinimu, buvo neleistinai uždaryta sieniniame laikrodyje
Vaikystė Palangoje buvo pilna nuotykių, saulės ir mūsų susigalvotų pasaulių. Mes, vaikai, gyvenę Taikos gatvėje, maudytis dažniau eidavome ne prie jūros, o link Ronžės. Tuomet Sodų gatvės dar nepuošė tiek daug namų, o man mažam tas upeliukas atrodė tokio dydžio, lyg ten tekėtų Neris ar net Nemunas. Maudytis tokioje „milžiniškoje upėje“ buvo reikalų !
Užsienio disneilendų nebuvome matę, bet savo turėjome ir čia. Ten, kur šiandien netoliese dygsta „Marriottas“, stovėjo sūpynės ir kasdien vyko tikri vaikų su tėveliais „festivaliai“. Gal prisimenat ?
Ir visi namai Palangoje man tuomet atrodė dideli, ir gatvės – plačios, o Birutės parkas – lyg milžiniškas labirintas, kuriame svarbiausia buvo nepaleisti tėvų iš akių. Nors, tiesą sakant, ten labiausiai patikdavo ant rankų užšokdavusios voverės – jų buvo tiek, kad vos spėdavai dalinti skanėstus.
Nepamirštu ir to legendinio „Grybo“ prie dabartinio „Palangos“ viešbučio. Tėveliai vis rodydavo jį ir linksmai pasakodavo savo pirmojo pasimatymo istoriją. Ir kabrioletą – tą, kurį vairuojant tikriausiai buvo nufotografuoti tūkstančiai palangiškių ir poilsiautojų pyplių.
Vėliau buvo pirmoji klasė su labai mylima pirmąja mokytoja Irena Vitkauskienė , ji moko vaikus ir šiandien. Ir dar – mano didysis vaikystės nuotykis, kai į muzikos mokyklos perklausas suorganizavau visą savo kiemo palaikymo komandą. Ir jie taip pat įstojo ! Nieko tėvams nežinant
Ačiū Tėveliams – už tai, kad užaugino, įskiepijo meilę darbui, išmokė nebijoti iššūkių, mylėti savo miestą ir stengtis dėl jo. Mano a.a. tėvelis Bronius – suvirintojas – prisidėjo prie daugelio pastatų, kurie vėliau puošė kurorto atvirukus ir liudijo augančią Palangą. Tose sienose – jo rankų darbas, o mano širdyje – didžiulis pasididžiavimas.
Ačiū mamai Elenai – ji iš visos širdies rūpinosi mūsų trijų vaikų šeimyna ir tuo, kad besigydantys „Žuvėdroje“ ant savo stalų nuolat rastų gardžių patiekalų.
Ačiū mano didžiajai tvirtovei – mano šeimai, mano palaikytojai Vilmai ir mūsų nuostabiems vaikams Gabijai, Domantui ir Ievutei.
Palanga – mano namai nuo pirmojo žingsnio, nuo pirmųjų vaikiškų nuotykių. 50 metų gimtadienis– tai kelias, kuriame telpa viskas: džiaugsmai ir iššūkiai, pasiekimai ir pamokos, šeimos šiluma, vaikų juokas ir žmonės, kurie stiprino bei palaikė.
Todėl šis jubiliejus man nėra vien tik data kalendoriuje. Jis – apie bendrystę. Apie Jus. Apie mūsų mylimą miestą ir bendrą kelią, kuriuo einame drauge.
Dirbdamas Palangai jau daug metų kasdien jaučiu Jūsų šilumą, palaikymą ir paprastą žmogišką buvimą šalia. Jūs esate tie, kurie savo iniciatyvomis, darbu, šypsenomis, idėjomis, svetingumu, nuoširdumu ir pastabomis padedate kurti miestą, kuriuo visi labai didžiuojamės.
Todėl labai norėčiau šią dieną švęsti kartu su Jumis – su mūsų miesto žmonėmis, su fantastiškai puikia mano gimtųjų namų bendruomene.
Nuoširdžiai kviečiu Jus pirmadienį, lapkričio 17 dieną:
18 val. – į Šv. Mišias Palangos bažnyčioje, 19 val. – į Palangos kurhauzą.
Ten mūsų lauks muzika, jauki atmosfera ir galimybė šiltai pasikalbėti apie tai, kaip greitai bėga laikas – kartais net greičiau nei lekia Palangos vėjas.
Tikiu, kad šis vakaras taps gražus mūsų bendruomenės susitikimas. Būsiu labai laimingas, jei nepasididžiuosite ir ateisite. Nes kiekvienas esate labai laukiamas.
Labai prašau – jokių puokščių, jokių dovanų ir jokių ilgų kalbų!
Didžiausia dovana man – Jūsų šypsenos ir buvimas visiems drauge!
Su meile, pagarba ir begaliniu dėkingumu,
Šarūnas.“
Š. Vaitkus taip pat pasidalijo nuotraukomis, kuriose jis su baba, mama ir kūma.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
