Mafijos šaknys – Sicilija
Daugybę amžių Sicilija, Viduržemio jūros sala tarp Šiaurės Afrikos bei Italijos žemių, buvo užgrobta grobikų: finikiečių, romėnų, arabų, prancūzų bei ispanų. Salos gyventojai susivienijo į grupes, kad apsigintų prieš okupantus iš užsienio ir kitų Italijos regionų.
Šios grupės, vėliau imtos vadinti Šeimomis, susikūrė savitą ir slaptą teisingumo bei atpildo sistemą. XIX a. pabaigoje jų sukurtos armijos buvo imtos vadinti „mafie“ vardu. Ilgainiui šios šeimos pradėjo imti pinigus už apsaugą iš žemvaldžių. Taip Sicilijos mafija pateko į nusikalstamą pasaulį.
Nors žodžio kilmė nėra tiksliai žinoma, manoma, kad žodis „mafija“ kilęs iš Sicilijos bei Arabijos slengo ir reiškia „gynybos veiksmą prieš įtakingo žmogaus aroganciją“. Iki XX a. žodis „mafija“ nebuvo asocijuojamas su kriminaliniais darbais, bet veikiau su gynyba prieš įtakingus, bet nedorus asmenis.
1870 metais muzikos grupė iš Sicilijos „I Mafiusi della Vicaria“ (liet. „Kalėjimo herojai“) koncertavo visoje Italijoje ir taip išpopuliarino žodį „mafija“. Jie perteikdavo hierarchijos ir ritualų svarbą bei įtaką.
Mafija ir Italijos suklestėjimas – ranka ranką plauna?
1861 metais Sicilija tapo viena iš ką tik suvienytos Italijos provincijų. Deja, chaosas ir kriminalinis viešpatavimas buvo įsigalėjęs, tad valdžia stengėsi pažaboti tokią netvarką.
1870 metais Romos valstybės pareigūnai susisiekė su Sicilijos mafijos klanais ir prašė pagalbos susidoroti su šiomis nepriklausomomis kriminalinėmis grupuotėmis. Mainais, valstybė suteiktų dar didesnę apsaugą mafijos klanų saugomiems žemvaldžiams.
Valdžia tikėjo, kad toks susitarimas būtų laikinas ir vos tik nusikaltimai bus sumažinti, jie atgaus kontrolę, tačiau mafija pasielgė gudriau – jie dar labiau išplėtė savo įtakos zoną, kartais susivienijant su Romos kriminalinėmis grupuotėmis, kartais infiltruojant savo žmones į valdžios organus. Netgi Katalikų bažnyčioje buvo daug mafijos narių.
Norėdami dar labiau sustiprinti savo galią, Sicilijos klanai inicijavo ceremonijas, kurių metų naujieji nariai prisiekdavo tapti ištikimais ir lojaliais. Tada ir gimė tylos kodeksas „Omerta“ – mafijos narys negali ieškoti teisybės bendradarbiaujant su valdžios ir teisėsaugos organais.
Mafija XX amžiuje ir vėliau
Mafijos įtaka Sicilijoje augo iki 1920-ųjų metų, kol Benitas Musolinis atėjo į valdžią ir tapo ministru pirmininku. Pagal jo filosofiją, mafijos nariai trukdo jam įgyvendinti fašizmo režimą, tad yra priešai.
Vis dėlto, šeštajame dešimtmetyje mafija vėl iškilo, šįsyk dėka antrojo pasaulinio karo, po kurio buvo sunaikinta daugybė svarbių objektų ir pastatų. Statybų bumą kontroliavo būtent nusikalstamos grupuotės.
Taip pat, per sekančius kelis dešimtmečius mafija tapo viena svarbiausių žaidėjų tarptautinėje narkotikų rinkoje.
Amerikos mafija, nepriklausoma nuo mafijos Sicilijoje, į valdžią atėjo trečiajame dešimtmetyje per prohibicijos laikotarpį, kai Amerikos italų grupuotės užsiėmė alkoholio gamybos ir platinimo verslu.
Iki šeštojo XX a. dešimtmečio mafija, jei konkrečiai – „Cosa Nostra“ (liet. “Mūsų reikalas“), įsitraukė į daugybę kitų veiklų, pvz. paskolų dalijimą, prostituciją, profesinių sąjungų organizavimą ir pan.
Kaip ir Italijoje, Amerikoje buvo ištikimai laikomasi „Omertos“ kodekso. Būtent todėl JAV teisėsaugai nebuvo šansų sustabdyti mafijos klestėjimo savo šalyje. Vis dėlto, paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais JAV teisėsaugai pavyko sulaikyti daugelį mafijos bosų.
Kai kurie buvę mafijos nariai, norėdami išvengti kalėjimo iki gyvos galvos, sulaužė tylos įžadus. Nors mafija šiuo metu nėra tokia įtakinga kaip XX a. antroje pusėje, tačiau neabejotinai dalyvauja verslo pasaulyje ir valdo didžiulį turtą.
