„Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ yra dar vienas bandymas Lietuvos visuomenei pristatyti XX amžiaus pirmos pusės istoriją formavusio politiko sprendimus, jo moralės normas ir to meto aplinkybes, rašoma pranešime spaudai.
Knygos autorė I. Jakubavičienė skaitytoją ragina atidžiau pažvelgti į svarbios istorinės asmenybės gyvenimo vingius, duobes ir pakilimus, nuolatinius kompromisus, politines dilemas ir sunkiausią gyvenimo sprendimą.
Istoriniais dokumentais, biografiniais tyrimais ir A. Smetonos šeimos palikuonių liudijimais paremtą pasakojimą išleido leidykla „Alma litera“.
Nagrinėjo lyderio pasirinkimą krizės metais
Leidėjai tikisi, kad knyga padės išsklaidyti klaidingus mitus ir stereotipus apie ilgiausiai Lietuvai vadovavusį Prezidentą, kurio vardu vadinama visa epocha. Knyga gausiai iliustruota įvairiomis jo gyvenimo akimirkų nuotraukomis.
„Šis istorinis pasakojimas yra labai svarbus mums visiems, nes esame prasmės praeityje ieškantys žmonės, – sako knygos autorė I. Jakubavičienė. – Istorinį naratyvą nuolat kuriame iš gyvenimo, kultūros ir įvairių patirčių fragmentų, todėl iš esmės tampame pasakojimu apie save. A. Smetonos vieta ir vaizdinys tame naratyve taip pat kinta“.
Rašydama šią knygą, ji skaitė daug psichologinės literatūros, jai buvę įdomu išsiaiškinti, kaip gimsta lyderiai, kas lemia jų sprendimus, kaip jie priimami politikoje ir kas už jų stovi. Ypač – krizės metais.
„Trisdešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, A. Smetonos asmuo sulaukia daug istorikų dėmesio, jie tyrinėja jo biografiją, politinę karjerą, tačiau kiek istorikai apie prezidentą berašytų, visuomenėje galime stebėti susiskaldymą.
Jis man keistas: negalime į istoriją žiūrėti paprastai – myliu arba nemyliu, patinka arba nepatinka. A. Smetona XX amžiaus pirmoje pusėje buvo centrinė, kertinė politikos figūra, ir net jei jis mums nepatinka, daugiau nelabai į ką turime žiūrėti, visi politikai už jį buvo mažesnio kalibro“, – kalba knygos autorė.
Knygoje skaitytojus ji kviečia panagrinėti, kas paskatino jaunąjį A. Smetoną rinktis pasauliečio, o ne dvasininko kelią, kaip jam sekėsi kurti šeimą ir įsitvirtinti Vilniuje. Per visą politinę karjerą A. Smetonai teko ne kartą rinktis bendražygius ir idėjines vertybes, todėl jo politinių pažiūrų spektras labai platus: nuo liberalaus demokrato iki autoritaro.
Dar sudėtingesnės knygoje analizuojamos dilemos yra susijusios su vidaus politinėmis kovomis ir politinių bendražygių paskyrimu arba pašalinimu iš valstybinių postų.
Kai 1926 m. gruodžio 17 d. karinio perversmo organizatoriai pakvietė A. Smetoną sugrįžti į valdžią, jis sujaukė visus aukščiausios valdžios postų dalybos planus: iškėlė sąlygą, kad, jeigu yra kviečiamas tapti Prezidentu, nori Ministru Pirmininku matyti Augustiną Voldemarą.
Kodėl pranyko Antano Smetonos populiarumas?
Knygoje taip pat gvildenama nemaloni situacija, kai 1929 metais prezidentui teko iš Ministro Pirmininko pareigų atleisti artimą bičiulį A. Voldemarą ir į jo vietą pakviesti svainį Juozą Tūbelį.
„Vis dėlto sudėtingiausi sprendimai susiję su politinių sprendimų našta: kaip reaguoti į nacistinių organizacijų priešvalstybinę veiklą Klaipėdos krašte? Kokiomis priemonėmis sumažinti ekonominės krizės padarinius? Kaip suvaldyti Suvalkijos ūkininkų streiką? Ką atsakyti į Lenkijos ultimatumą̨?“ – knygos įvade rašo I. Jakubavičienė.
Knygos pristatyme ji teigė, kad A. Smetonos autoritetas buvo stiprus, po pirmosios savo kadencijos jis nuveikė daug reikšmingų darbų, įgavo užsienio valstybių pasitikėjimą.
„Tačiau populiarumas dažnai ištirpsta kaip pernykštis sniegas pavasarį. Taip nutiko ir Smetonai. Rinkimus laimėjusį krikščionių bloką rėmė dvasininkai ir ūkininkai, 85 proc. Lietuvos gyventojų. A. Smetonos parama – miesto inteligentai buvo visiška mažuma, tai neleido jam laimėti“.
Kokį kelią teko nueiti A. Smetonai? Ar lengva buvo priimti valstybei svarbius sprendimus? Šie ir daugelis kitų skaitytojams aktualių klausimų yra gvildenami žingsnis po žingsnio einant A. Smetonos gyvenimo keliu ir sustojant prie kiekvieno svarbesnio posūkio.
Ši knyga – ne tik politinių įžvalgų, bet ir žmogaus dilema. „A. Smetona buvo geras vyras ir tėvas, tačiau valstybiniai reikalai jį atitraukė nuo šeimos. Žmona Sofija neabejotinai buvo tikra vyro bendražygė, jo politinės karjeros skatintoja“, – pasakoja Smetonos asmenybės tyrinėtoja ir dar sykį primena: jei prezidentas būtų vedęs kitą moterį, jis nebūtų buvęs toks vykęs politikas.
Istorikė pasakoja, kad tyrimas atliktas remiantis įvairiais šaltiniais ir literatūra. A. Smetonos vaikystės ir jaunystės metams rekonstruoti pasitelktas Prezidento šešiasdešimtmečiui Kazio Binkio parengtas leidinys bei A. Smetonos brolio Igno anūko Rimanto Smetonos ilgus metus kaupta šeimos istorijos medžiaga.
Daug vertingos informacijos apie A. Smetonos šeimą ir gimtuosius namus suteikė šios šeimos palikuonės Sigutė Smetonaitė ir Jolanta Baltrūnaitė, perskaityta daugybė istorinių tyrimų, amžininkų dienoraščių, laiškų ir atsiminimų.
„Knyga šiandien ypač aktuali, mus labai trūksta tokių aukšto lygio politikų ir idealistų, koks buvo Smetona. Ir jei tuomet, 1918 metais, visi žmonės būtų buvę pragmatikai, jie nebūtų patikėję nepriklausomos Lietuvos vizija ir nebūtų atkūrę Nepriklausomybės“, – sako knygos „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ autorė I. Jakubavičienė.
Ištrauka iš knygos
Pateikiame jums ištrauką iš knygos „Antanas Smetona. Nelengvi pasirinkimai“ skyrelio „Vidurio kelias ir nuolatinės kompromisų paieškos“:
1917 m. rudens pradžioje A. Smetona suprato, kad visas jėgas reikia sutelkti į Lietuvių konferencijos organizavimą Vilniuje. Vokiečių okupacinės valdžios gniaužtai pamažu atsileido. Galima teigti, kad duodama leidimą Vilniuje sušaukti Lietuvių konferenciją vokiečių karinė vadovybė pradėjo su lietuviais naują santykių etapą, paremtą taisykle, jog norėdamas ką nors gauti pirma turi duoti. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusi konferencija sukvietė 222 krašto atstovus.
Joje svarstyti keturi pagrindiniai klausimai: 1) Lietuvos politinė ateitis; 2) Lietuvos santykiai su Vokietija; 3) Santykiai su tautinėmis mažumomis; 4) Lietuvos Tarybos išrinkimas. Dar vienas svarbus lietuvių laimėjimas buvo tai, kad Lietuvių konferencija Vilniuje vyko už uždarų durų – niekas iš okupacinės valdžios atstovų joje nedalyvavo. Konferencijoje vyravo iš viso krašto atsivežta neapykanta ir nepasitikėjimas vokiečiais.
Visų dalyvių noras ir tikslas buvo nepriklausoma Lietuva be jokių politinių ryšių su Vokietija.
1917 m. rugsėjo 22 d. konferencijos vicepirmininkas S. Kairys jaudinančioje konferencijos pabaigos kalboje kvietė vienybėn visus – ir tautines mažumas – į bendrą Lietuvos atsteigimo darbą. Lietuvos Tarybos Prezidiumas vėliau mėgino susitarti su Lietuvos tautinėmis mažumomis, kad ir jos dirbtų drauge.
Bet lenkai visą laiką žvalgėsi į Lenkiją, o žydai – į Rusiją. Antai vienas Vilniaus žydų veikėjas dr. Ginsburgas, Vilniuje skaitydamas paskaitą apie Lietuvos ateitį, įrodinėjo, kad Lietuva neturi druskos, anglies, jokių mineralų, todėl negali savarankiškai gyventi ir turi sudaryti sąjungą su kita galinga valstybe.
Išrinktajai Lietuvos Tarybai buvo palikta teisė iki ketvirtadalio narių kooptuoti iš tautinių mažumų atstovų, jeigu jie pritaria nepriklausomos Lietuvos idėjai, nedalyvauja antilietuviškoje veikloje ir bent supranta lietuviškai. Tačiau žydų ir gudų bendruomenių atstovai delsė, o lenkai iš viso atsisakė eiti į Lietuvos Tarybą.
Rugsėjo 23 d. 18.30 val. Lietuvos Taryba in corpore atvyko pas Lietuvos okupacinės valdžios viršininką kunigaikštį F. J. Izenburgą-Biršteiną. J. Basanavičius Lietuvos Tarybos vardu vokiškai ir lietuviškai perskaitė raštą Rytų fronto vyriausiajam karo vadui generaliniam feldmaršalui Bavarijos princui Leopoldui.
Paskui F. J. Izenburgas-Biršteinas vokiškai perskaitė princo atsakymą, kuriame buvo rašoma, kad, „dirbant išvien su šalies gyventojais, bus atlikti parengiamieji Lietuvos atstatymo darbai. Tam tikslui Bavarijos princas Leopoldas šaukia Lietuvos Tarybą, kuri, karo valdžiai vadovaujant, turės svarstyti būsimos Lietuvos valdžios bei ūkio pamatus.“ Galiausiai F. J. Izenburgas-Biršteinas Tarybos nariams išdavė liudijimus.
Lietuvos Taryba, rugsėjo 24 d. susirinkusi į pirmąjį posėdį, išrinko penkių narių Prezidiumą: pirmininkas A. Smetona (gavęs 19 balsų), pirmas vicepirmininkas S. Kairys (19 balsų), antras vicepirmininkas kun. V. Mironas (13 balsų), pirmas (generalinis) sekretorius dr. J. Šaulys (19 balsų) ir antras sekretorius P. Klimas (11 balsų).
Prezidiumo nariai, išskyrus pirmininką A. Smetoną, ilgainiui kiek keitėsi. Galima sutikti su Aleksandro Merkelio nuomone, jog Lietuvos nepriklausomybės žygiuose A. Smetoną į pirmąsias vadovaujančiųjų eiles iškėlė ne kuri partija, bet daugiausia jo autoritetas, sugebėjimas telkti žmones ir su jais drauge spręsti svarbiausius to meto klausimus, mokėjimas tiksliai formuoti ir laiku kelti pagrindinius lietuvių tautos siekimus.
Pirmininku išrinktas A. Smetona turėjo nuspręsti, kaip Lietuvos Taryba komunikuos su Lietuvos visuomene, kad atsirastų daugiau pasitikėjimo naująja tautos atstovybe. Jis jautė pareigą per „Lietuvos aidą“ kreiptis į gyventojus ir paaiškinti Lietuvos Tarybos siekius: „Per trejus metus kaip ir visas karo slegiamas pasaulis, nešdami sunkią vargų naštą, mes kentėme dar ir dėl to, kad neišvengiamose karo aplinkybėse negalėjome savo gimtosios šalies patys nei ginti, nei tvarkyti.
Dabar stovis persimaino. Gyvenimas nuosaikiai pribrendino Lietuvos reikalų atstovybę, ir visos Lietuvos atstovų balsu išrinktoji Lietuvos Taryba šiandien gauna progos toliau šalia vokiečių valdžios atstatymo darbą varyti. Pirmu atveju Lietuvos Taryba turės kreipti savo domę į kenčiančių dėl karo gyventojų vargą bei padėjimą. <...>
Bet Lietuvos Taryba ne tik šių dienų stovio lengvinti yra pašaukta. Jos uždavinys yra atstatyti Lietuvos valstybė, priruošti mūsų valstybei pirmieji pamatai. Tas Tarybos uždavinys visą mūsų tėvynės klausimą stato visai naujoje, seniai beregėtoje šviesoje. Sunkių karo vargų ir rūpesnių keliais ir nepaprastųjų pasaulinių atsitikimų sūkuryje mes gauname žengti pirmą žingsnį į naujosios, vėl laisvos savarankiškos Lietuvos gyvenimą.“
A. Smetona taip pat akcentavo, kad Lietuvos Tarybai reikalingas lietuvių visuomenės pasitikėjimas ir tikėjimas būsima šalies laisve. Jis rašė: „Atsiminkime, jog mūsų Taryba yra pačios lietuvių visuomenės parinkta, ir dėl to ji turės turėti viso tautos pasitikėjimo. Gi pasitikėjimo sąlygose ir mažas
laimėjimas turi išlaikyti visuomenę rimtą ir akint ją atvirai be baimės žiūrėti į savo ateitį. Mes esame pratę kantriai eiti per ilgus amžius erškėčių klotuoju keliu; tad neturi atgrasinti dar keletas dygių šakelių. <...> Tik, nenukrypdami nuo mūsų bendrųjų pamatinių siekimų, patverkime rimti bei stiprūs ir, atspėdami neišvengiamas karo sąlygas, kantriai eikime vienybėje į naują mūsų tautos darbą.“
Lietuviai buvo nusiteikę dirbti ryžtingai ir 1917 m. spalio 3 d. įvyko pirmas susikirtimas su okupacinės valdžios atstovais dėl lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos Tarybos posėdžiuose. Naujasis Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Adolfas Georgas fon Maltcanas (Adolf Georg von Maltzahn) Tarybą matė kaip vokiečiams pavaldžią įstaigą ir pageidavo, kad Tarybos posėdžiuose būtų vartojama vokiečių kalba ir jiems pirmininkautų okupacinės valdžios atstovas. Tačiau Lietuvos Tarybos nariai su tuo nesutiko ir parodė netikėtą atkaklumą.
Apie Lietuvos Tarybos pirmininko A. Smetonos jau tuomet aiškią lyderystę galime suprasti iš jo publikacijos „Lietuvos aide“, skirtos stiprinti lietuvių pasitikėjimą ne tik Lietuvos Taryba, bet ir Lietuvos ateitimi. A. Smetona rašė: „Sunku tiems ištverti, kurie netiki, kad ateis geresnė bei šviesesnė gadynė.
Reikia tikėti... reikia tikėti, kad Lietuva ir visi jos gyventojai bus išvaduoti ir savo akimis išvys laisvą Lietuvą, kaipo atpildą už vargus ir už tą skurdą, kurio žiaurusai karas yra atnešęs. Nusiminimas bei nusivylimas gadina savybės santarą ir mažina ištvermę. Reikia tikėti ne vien dėl to, kad būtų lengviau kentėti, bet ir dėl to, kad yra pamato tam tikėjimui. Lietuvių suvažiavimas Vilniuje, Lietuvos Taryba – tai pirmieji būsimojo išsivadavimo ženklai.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
