Gimimo dienos proga G. Masalskis socialiniame tinkle paviešino nostalgišką įrašą.
Giedrius Masalskis mini ypatingą progą
Jame – Giedriaus jaunystės nuotrauka ir pasakojimas apie vieną vasaros dieną, virtusią netikėtu nuotykiu.
„Kažkada savo sovietiniu Turist dviračiu vasarą nutariau nuvažiuoti pas draugus, kurie manęs jau laukė prie Vilkokšnio ežero, Trakų rajone.
Susikroviau mantą – kelis marškinėlius, maudimkę ir keletą kojinių, būtinai – vandens (tuo metu buvome labai eko – Boržomi stikliniame butelyje) ir Walkman – toks grotuvas, kur įdedi kasetę su įrašyta muzika (tuo metu buvo The Cure, Supertramp arba Thompson Twins), spaudi PLAY ir klausai. Čia – jaunesnei auditorijai.
Minu aš nuo savo Koralų, per Lazdynus, minu nuo kalno, suku dešinėn, važiuoju pro statomą Neste – kažkokią užsienietišką degalinę – asfaltas naujas, kvepia, net padangos girgžda. Minu tolyn pro būsimus Gariūnus, Trakų plentu, minu iki pat buvusios sostinės.
Liuks, galvoju, pusė kelio jau numinta.
Spaudžiu toliau Aukštadvario link. O gamtos grožis, o vasaros mielumas, kalnelis po kalnelio, o vaizdai aplinkui… Tik p….st! Net nesupratau, kas iš tikro nutiko. Bet vaizdas toks: muzika iš mano walkmano – triurliuliurliurliurliliririliurrrr… – juostelę susuko. Guliu veidu į asfaltą, per galvą kažkas varva. Kraujas, galvoju. Visas kūnas aptirpo. Per miglą girdžiu – kažkas atkaukia su signalu. Pakeliu galvą, o ten – Kirovec, toks baisus sovietinis traktorius, kurio padangos viršaus atsistojęs negali matyti. Važiuoja tiesiai ant manęs. Vos spėjau su savo visais rakandais pasprukti.
Per kelias minutes atgavęs kvapą, supratau, kad mano dviračio protektorius pasigavo prie Neste liejamo asfalto smalos, o už Trakų ten maloniai įstrigo akmenėlis, kuris, kažkokiu būdu užsikirto tarp padangos ir sparno, ir priekinis ratas tiesiog sustojo. Tai per jį aš ir verčiausi, gravitacijos veikiamas veidu žemyn su visais savo gėrimais, muzika ir turtu. Per veidą bėgo ne kraujas – ten mineralinis buvo.
Nuo griuvimo dviračio ratas tapo panašus į skaičių 8, tad važiuoti nebegalėjau.
Nieko, galvoju, dar netamsu, ieškau pagalbos.
Netrukus vietinis mane pasitiko, užjautė, davė plaktuką, montiruotę. Atsitiesinome kas buvo ne visai tiesu, sėdau aš ant savo netobulo dviračio, ir dar keliolika kilometrų, traukiant mėšlungiams, atmyniau pas savo draugus.
Žinoma buvo emocijų, žinoma buvo pirma pagalba, užuojauta ir visa kita.
Bet svarbiausia, kad jau po kokio pusvalandžio, mes kuo smagiausiai šventėme vasarą, mėgaudamiesi vieni kitais ir buvimu kartu.
Ką aš čia noriu pasakyti. Ogi tą, ką tuos 54 metus nešiojausi, ir vis labiau supratau akivaizdų dalyką – visur ir visada galima rasti tiek blogo, tiek gero. Jaunas ir nepatyręs, instinktyviai rinkausi gerą, t.y. pozityvią įvykio pusę. Ir man tas iki šiol patinka. Kitaip tariant – ką laistai, tas auga.
Ačiū, kad suteikiate galimybę augti su jumis kartu, mano brangiausi artimieji, mano draugai“, – socialiniame tinkle rašė jis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
