Nors ir praėjo daug laiko, ši istorija vis dar iškyla į paviršių, apie ją plačiai skelbia ir užsienio žiniasklaida. Šis tragiškas įvykis tapo ne tik siaubingu nusikaltimu, bet ir šokiruojančiu signalu apie smurtą ir baimę, kurioje gyveno visa šeima, rašoma portale „PEOPLE“.
Grįžo namo
Paauglys paleido šūvius tėvui su žmona Maria Gonzales Jahnke grįžtant namo.
Žurnalo „PEOPLE“ 1983 m. kovo mėn. straipsnio duomenimis, pora grįžo iš vakarienės Cheyenne, Vajomingo valstijoje, kur šventė 20-ąsias savo pažinties metines. 40-metė Maria sėdėjo „VW Beetle“ keleivio vietoje, kol 38-erių jos vyras išlipo iš automobilio ir nuėjo atidaryti garažo vartų.
„PEOPLE“ apibūdino vyresnįjį Richardą kaip „nedidelio ūgio, plinkantį, atšiaurių veido bruožų 90 kg svorio tyrėją, kuris retai kada išeidavo iš namų be ginklo“.
Jis buvo nužudytas akimirksniu. Richardas jaunesnysis (draugų ir šeimos vadinamas „Richie“) vėliau sakė: „Girdėjau zvimbimą ausyse. Tik tai nebuvo zvimbimas, o mano motinos klyksmai. Negalėjau pakęsti minties, kad ji mane matys, kad rodys į mane pirštu.“
Tuo metu Richie 17-metė sesuo Deborah sėdėjo namuose prie kito ginklo – galingo šautuvo – pasirengusi gintis, jei broliui būtų nepavykę. Po šaudymo Richie ir Deborah pabėgo per galinį langą.
Teismas atskleidė metų metus trukusį smurtą
Vėliau prasidėjęs teismas atskleidė tai, ką pati Maria vadino „grynu pragaru“: šeimos nariai tvirtino, kad Richardas vyresnysis ilgą laiką smurtavo prieš visus juos.
Maria teigė liudydama, kad smurtas prasidėjo, kai vaikams buvo vos dveji metai. Jos vyras turėjo ginklų arsenalą – 32 šautuvus, šratinius šautuvus ir pistoletus – ginklus, dėl kurių, kaip ji liudijo, jis „gyveno“.
Tiek Richie, tiek Deborah grėsė galimas įkalinimas iki gyvos galvos: Richie buvo apkaltintas pirmojo laipsnio nužudymu ir sąmokslu, o Deborah – sąmokslu kartu su broliu nužudyti tėvą.
Savo teismo metu Richie paliudijo, kad prieš pat tėvams grįžtant namo, Deborah paklausė apie jo planą dėl jų mamos, sakydama: „O kaip mama? Ar ją irgi nušausi?“, po ko, anot jo, pridūrė: „Nušauk ir Mamą.“
Liudijimai: baimė ir neapykanta
Maria taip pat liudijo, kad jos vyras „aplinkiniams atrodė geras, bet namų viduje tvyrojo grynas pragaras“.
Apygardos prokuroro Tomo Carrollo paklausta, kodėl ji taip ilgai kentė ir leido smurtauti, Maria atsakė: „Baiminausi dėl vaikų ir savęs“, pridurdama: „Nesu angelas. Kai gyveni tokioje baisioje baimėje, darai dalykus, dėl kurių gėda.“
Tačiau Richie liudijimas buvo kur kas šiurpesnis. Paauglys daugiau nei tris valandas liudijo apie tai, kiek jo tėvas, kaip jis teigė, jo „nekentė“.
„Jis mane skaudino viduje. Jis taip stipriai manęs nekentė, kad norėjo mane padaryti nelaimingą. Jis mušė mane visą gyvenimą“, – tvirtino jis.
„Jis norėjo mane skaudinti, jis norėjo skaudinti mano šeimą. Jis mušė mane odiniu diržu – „Nustok verkti, tu kūdikis, arba aš tikrai duosiu tau priežastį verkti.“ Jis sustodavo tik tada, kai jam pradėdavo kraujuoti iš nosies, nes turėjo aukštą kraujospūdį.“
Richie tęsė: „Jis mušdavo mano motiną, sėdėdavo ant jos, smūgiuodavo, o jos burna putojo nuo kraujo, vadindamas ją „kekše“. Pernai, kai mano seseriai atsirado spuogų, tėvas apkaltino ją, kad ji nesiprausia. Jis nutempė ją į vonią ir trynė veidą taip stipriai, kad šis pradėjo kraujuoti. Jis mokė ją valytis dantis. Jis grandė dantis taip stipriai, kad jos dantenos kraujavo. Jis stumdė mano seserį prie sienos, o norėdamas ją „disciplinuoti“, čiupinėjo jai krūtis. Kartą mačiau, kaip jis pasiekė mano sesers kelnes ir apgraibė. Mano mama tai matė, bet apsimetė, kad nematė.“
Richie aprašė tai, kas, jo teigimu, buvo tėvo seksualinė prievarta prieš seserį, teigdamas, kad jų motina „supyko ant mano sesers ir pasakė, kad tai jos kaltė, nes vilkėjo šortus“.
„Man taip skaudėjo. Mano tėvai visada ginčydavosi. Jie miegojo skirtinguose kambariuose, tai buvo santykiai be meilės“, – sakė Richie savo liudijime. „Mes gyvenome be meilės, be užuojautos – tai padarė mus tokius nežmogiškus... mes visi įkalinti. Nebuvo, kur eiti. Prisimenu, kaip mano mama garsiai meldėsi, kad jį partrenktų automobilis, bet tai niekada neįvyko. Ji norėjo jį palikti, bet bijojo.“
Richie pridūrė, kad pažadėjo seseriai ją apsaugoti: „Jai reikėjo laisvės. Turėjau išlaisvinti savo mamą ir save... išlaisvinti juos nuo skausmo ir kančios, kurią sukėlė ir visada kels mano tėvas.“
Richie advokatas Jamesas Barrettas apibendrino bylą prisiekusiesiems, apibūdindamas, kaip Richardas vyresnysis tariamai „nužudė savo sūnų po truputį, po gabalėlį, dieną iš dienos, savaitę po savaitės. Tai yra nusikaltimas – lėtas kankinimas.“
Nuosprendis ir viešas pasipiktinimas
Po septynių valandų pasitarimo, septynių moterų ir penkių vyrų prisiekusiųjų žiuri paskelbė savo nuosprendį: Richardas jaunesnysis buvo pripažintas kaltu dėl netyčinio nužudymo (angl. manslaughter), bet išteisintas dėl sąmokslo ir nuteistas kalėti valstijos pataisos namuose nuo penkerių iki penkiolikos metų.
Deborah buvo pripažinta kalta dėl pagalbos ir bendrininkavimo netyčiniame nužudyme ir nuteista kalėti nuo trejų iki aštuonerių metų.
Po visuomenės pasipiktinimo dėl, daugelio nuomone, per griežtų bausmių, Vajomingo gubernatorius Edgaras Herschleris abi bausmes sušvelnino, ir Richie bei Deborah buvo paleisti 1985 m.
Turi vilties
Kalbėdama su „PEOPLE“ 1983 m., mama Maria prisipažino: „Prisiekiu viskuo, kas šventa, kai nuaidėjo šūviai, aš nė karto nepagalvojau, kad šaudo Richie. Galvojau, kad mano vyrą, kuris buvo toks smurtaujantis, nušauna koks nors priešas. Prisimenu, kaip pasilenkiau prie jo kūno, kai staiga pajutau ranką. Pakėliau akis ir pamačiau atbėgusį kaimyną, kuris gyvena kitoje gatvės. Jis pasakė: „Aš čia, jei jums prireiks pagalbos.“ Visą gyvenimą buvau tokia izoliuota, nieko nepažinojau.“
„Kaimynas paskambino į policiją, o kai jie baigė mane apklausinėti, policija pasakė: „Jūsų kaimynai nori, kad praleistumėte naktį su jais.“ Negalėjau patikėti, – tęsė ji. – Jie buvo tokie malonūs. O tada pradėjo ateiti visi kaimynai, atsiprašyti manęs ne tik dėl mano bėdų, bet ir dėl to, kad buvo taip pasinėrę į savo gyvenimus. Dabar jie nori parodyti, kaip jiems rūpi moteris iš gatvės.“
Tačiau Maria optimistiškai įvertino situaciją: „O, aš gyvensiu. Aš gyvensiu pilnu tempu. Mano sūnus mane išlaisvino. Jis išlaisvino mus visus. Aš nekenčiau šių namų, bet dabar juose nėra neapykantos ir baimės.“
„Mano vyro daiktai yra tokie, kokius jis paliko, ir vieną dieną, kai būsiu pasirengusi, jie visi dings, – tęsė ji. – Man plyšo širdis, kai išgirdau, kad Deborah norėjo, kad ir aš būčiau nušauta. Jai buvo taip skaudu ir jai reikia tiek daug pagalbos. Mano vargšų vaikų laukia sunkūs išbandymai, bet dabar, pirmą kartą, mes turime vilties. Galime gyventi.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
