Prie šios iniciatyvos atsigręžti į žuvusiuosius už Lietuvos laisvę jungiasi ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, prašydamas atsiliepti visus tuos, kas žino dar netyrinėtas kovotojų žūties ar palaidojimo vietas.
„Rudenį, kai nėr lapų, lengviau rast, – sako Kęstutis, rodydamas kelią prie miške palaidoto partizano kapo. – Iš anos pusės geriau prieiti.“
Daugiausiai kuklų kapą prižiūrėjo prieš vos pusmetį anapilin išėjusi Kęstučio mama Aldona. Dar vaikystėje jam ir broliui pasakojusi, kad pati būdama paauglė, asmeniškai mačiusi šį partizaną dar gyvą.
„Prasidėjo bombardavimas, nes matosi ir duobių tokių, ir viską, ir rado jį negyvą“, – pasakoja liukoniškis Kęstutis.
Taip vietiniai rado ir palaidojo, sako dokumentų, nieko nebuvo, tik kišenėse kriaušių džiovintų.
Dėl baimės būti ištremtiems, jie kapą prižiūrėjo itin slaptai. Pakaitomis su Kęstučio artimaisiais jiems padėjo dar viena šeima. Tiesa, kaip sako Kęstutis, jų taip pat jau nebėra. Tad žvakes dega, ir kiek tik leidžia sveikata, kapą aptvarko jis arba brolis. O tai, kad kovotojo už Lietuvos laisvę amžinojo poilsio vieta nebuvo apleista, rodo ir aplink kapą vidury miško augančios erškėtrožės.
Kita žuvusių partizanų įamžinimo vieta – paminklinis akmuo su partizanų vardais. Nusidėvėjusią juostelę nuriša ir netrukus keis nauja čiobiškietis Egidijus. Vyras sako kasmet prieš laisvės kovotojų pagerbimo dieną ten apsilanko, aptvarko šią vietą. Kadangi yra šaulys, tai daro kartu su kitais broliais ir seserimis šauliais. Ir ne tik čia, aplanko ir aptvarko buvusias slaptas kapines, kur palaidoti mažiausiai penki „Dobilo“ būrio partizanai. O dar laukia ir kiti darbai, mat kartu su broliais šauliais prižiūri ir paminklines vietas.
„Dabar turime nusprendę, nes yra keli paminklai, kur jau nusitrynę užrašai, atnaujinti užrašus. Atnaujinti pačius paminklus. Nes jie gi gamtoje, ir pasamanoja, ir sužaliuoja“, – sako Egidijus.
Lietuvos šauliai net ir iniciatyvą paskelbė – kviečia ne tik jaunuosius šaulius, jų draugus, gimines ir visus norinčius prisidėti tvarkant partizanų, Lietuvos karių, šaulių kapus, ar jų atminimo įamžinimo vietas. Antakalnio kapinėse pats ne kartą tvarkęs tokius kapus, Lietuvos šaulių vadas sako, esą prisidėti kiekvienas gali bet kuo – ir kukliu gėlės žiedu, žvake ar sutvarkydamas tokius kapus.
„Idėja tokia, jeigu žuvo mūsų didvyriai, tai jie žūva du kartus: vieną kartą žūva mūšio lauke, kitas žuvimas, kai mes nustojame rūpintis jų atminimu. Pamirštame, tai to mes leisti negalim. Tai todėl ir kviečiam jaunuosius šaulius, tuo pačiu šaulius, karius ir visą visuomenę. Nes tie kapai gal yra partizanų nutolusiose vietose“, – kalba Lietuvos šaulių sąjungos vadas Linas Idzelis.
O Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras prašo atsiliepti visus tuos, kas žino dar netyrinėtas kovotojų žūties ar palaidojimo vietas.
„Kad jie informacija dalintųsi. Su tais pačiais centrais, jeigu jie rodo iniciatyvą, su mūsų genocido centru, jeigu jie įtaria, kad šitie dalykai yra, kad yra užkasimo vietos“, – teigia Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas.
Centro atstovas sako, kad tokių vietų tikrai turėtų būti daugiau, nes, jo žiniomis, apie dvidešimt tūkstančių žuvusių partizanų dar net neaišku, kur tiksliai palaidoti. Tad kiekvienas pasakojimas ar informacija yra aukso vertės, specialistai žada fiksuoti ir tikrinti kiekvieną pasakojimą.
