Pabėgėlių gyvenimas Lietuvoje: vieni atidarė parduotuvę, kitas turi daktaro laipsnį ir dirba taksistu Išskirtinės žmonių istorijos

Lietuvoje įsikūrę ir jau kelerius metus gyvenantys pabėgėliai turi, ką papasakoti apie karo niokojamose šalyse paliktus namus, bėgimą nuo persekiojimo ir represijų ir, žinoma, kaip pabėgėliams sekasi žengti pirmuosius žingsnius Lietuvoje.

Prieglobstį Lietuvoje gavę pabėgėliai sako, kad prašo tik vieno – jų nebijoti ir tvirtina, kad nori būti mūsų visuomenės dalimi.

Inas – mergina iš Sirijos, kartu su tėvais, dviem seserimis ir trimis broliais dėl karo turėjusi bėgti iš savo šalies.

„Labai, labai baisu. Labai pavojinga ten gyventi. Nėra ramu gyventi. Nėra mokyklos, nėra darbo, nėra namų, pavyzdžiui, mūsų namus subombardavo. Visą laiką bombardavo“, – sako sirė Inas.

Lietuvoje prieglobstį gavusi šeima Lietuvoje gyvena jau trejus metus ir jie tikrai nesnaudžia – per karantiną sostinės centre atidarė siriškų prekių parduotuvėlę. Pradėti savo verslą pabėgėliai iš Sirijos nutarė, nes atvykę į Lietuvą niekur negalėjo rasti maisto, prie kurio buvo pripratę. Dabar siriški produktai vis dažniau atsiduria ir ant lietuvių stalo.

(5 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Pabėgelių gyvenimo Lietuvoje realybė: darbo negali susirasti net turėdami daktaro laipsnį

„Labai mėgsta žmonės ir sako, kad niekada neragavo šito dalyko. Maži baklažanai su riešutais, paprikomis ir aliejumi. Tai labai skanu“, – pasakojai sirai.

O su daina į Artimuosius Rytus nukelia pabėgėlis iš Damasko Abdulrazzak. Dainininkas Sirijoje nuolat traukdavo širdį veriančias balades apie meilę. Tačiau prasidėjus karui nusprendė bėgti, kad išgelbėtų savo vaikus.

„Išvykau iš Sirijos į Libaną. Iš Libano į Turkiją, tada į Lietuvą. Dabar Lietuvoje beveik trejus metus, daugiau nei trejus metus. Čia jaučiuosi labai gerai. Jaučiu, kad Lietuva yra mano antra šalis“, – pasakoja siras Abdulrazzak. 

Vos tik atvykęs į Lietuvą, Abdulrazzak dirbo tekstilės fabrike, dabar – vertėjauja. Vyras džiaugiasi jam ir jo šeimai suteiktu prieglobsčiu.

„Čia tikrai saugus gyvenimas. Labai graži šalis, labai geri žmonės ir esu laimingas, kad mano vaikai eina į mokyklą be jokių problemų ir mokosi lietuvių kalba“, – tikina jis. 

Žengti pirmuosius žingsnius mūsų šalyje pabėgėliams padeda „Carito“ Užsieniečių integracijos programa. Iššūkių, su kuriais pabėgėliai susiduria, daug, tačiau du pagrindiniai – būstas ir darbas.

„Jiems sunku susirasti darbą dažnu atveju. Turime dabar vieną atvejį, kur yra sociologijos daktaras ir dirba taksistu nepaisant to, kad turi tokį aukštą išsilavinimą ir daug patirties. Ir kitas iššūkis yra būsto nuomos, būsto paieška. Dažniausiai, kai potencialūs nuomotojai išgirsta, kad asmuo yra užsienietis, tai beveik iš karto padeda ragelį ar pasako: „Ne, mes tokiems nenuomosime“, – apgailestauja „Carito“ atstovė Augustė Dudutytė.

REKLAMA

Tačiau net ir tokie dalykai neatbaido čia gyventi norinčių žmonių. Halima su šešiais vaikais net šešerius metus gyveno palapinėje, pabėgėlių stovykloje Turkijoje. Iš ten turėjo vykti į Kanadą, bet atsidūrė Lietuvoje. Valytoja dirbančios moters veidą dabar nuolat puošia šypsena.

„Sako: „Lituania“. – Aš sakau: „Nežinau, kur Lituania“. – Sako: „Lituania“. – Sakau: „Galit dar kartą? Nesuprantu“. – Sako: „Lietuva. Viskas bus gerai“. – Aš bijojau, kad būsiu viena Lietuvoje“, – pasakoja sirė Halima.

O vyriausias Halimos sūnus ateitį sieja su sportu.

„Man su mokykla gerai, bet mokytis „biškį“ sunku. Man patinka labiausiai sportuoti ir žaisti, pavyzdžiui, futbolą, regbį ar kažkokius žaidimus“, – sako siras Zakaria. 

Migracijos departamento duomenimis, šiuo metu leidimus gyventi Lietuvoje turi 827 prieglobstį gavę užsieniečiai, tačiau dalis jų jau išvykę į Vakarų Europą. Prieglobstį šalyje gauna tik nuo karo ar politinio persekiojimo bėgantys žmonės, o ne tiesiog savo šalis dėl geresnio gyvenimo paliekantieji. 

„Tie žmonės yra sodinami į kalėjimus, mušami, bet netgi jų šeimos nariai yra persekiojami, negali susirasti darbo, naktį kažkokie žmonės ateina, sumuša, sako: „Sakyk, kur tas žmogus yra“, veža kažkur tą žmogų uždėję maišą ant galvos. Tai yra tikros istorijos. Kelias dienas kankina, degina cigaretes, muša, neduoda gerti“, – teigia Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė. 

„Aš karo nei norėjau, nei prašiau. Toli tėvynė, tik prisiminimas žalias“, – toks likimas grėsė ir pabėgėliui iš Tadžikistano. Žurnalistas, rašytojas ir poetas savo šalį paliko prieš ketverius metus ir čia, Lietuvoje atvertė naują gyvenimo lapą, pradėjo dirbti tarptautinėje kompanijoje ir netrukus planuoja išleisti savo poezijos knygą lietuvių kalba.

„Noriu paprašyti Lietuvos žmonių padėti mums, bet ne duodant mums pinigų, būstą ar maisto, o tiesiog padovanojant šypseną, priimant mus. Mes nesame pavojingi. Mes tik norime būti šios bendruomenės nariais ir norime būti naudingi“, – prašo tadžikas Firdavs.

REKLAMA

Savo ruožtu tadžikas Yusuf net graudinasi. Pilietinės visuomenės aktyvistas savo šalyje kovojo už žmogaus teises ir padėdavo pabėgėliams, kol vieną dieną pats tapo vienu jų.

„Kai namuose esi pripažintas nevyriausybinės organizacijos vadovas ir tarptautinis ekspertas regione, o čia pradedi nuo nulio, žinoma, tai nėra lengva. Užima daug laiko ir jėgų, bet jei labai nori, gali pakeisti savo gyvenimą“, – tikina tadžikas Yusuf.

„Jie yra persekiojami. Azijos režimas nesiskaito su žmogaus tiesėmis, su sveikata, žmogus yra, ypač opozicijos žmogus, nieko vertas. Su žmogaus gyvybe ten nelabai skaitomasi ir asmens orumu. Tai tiems žmonėms yra rimtas pavojus“, – atskleidžia Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė. 

Yusufo dukra prisimena, kad pirmieji metai Lietuvoje jai buvo sunkūs. Į ją žmonės žiūrėjo kreivai. O dabar ji svajoja Vilniuje atidaryti parduotuvę moterims, kurioje šalyje gyvenančios musulmonės galėtų nusipirkti reikalingų drabužių ir hidžabų.

„Eidavau su gobtuvu, kad nesimatytų mano apdangalo. Autobuse, kai sėdėdavau, niekas nesėsdavo šalia, šiek tiek toliau sėdėdavo. Iš pradžių tai buvo problema. Mane gniuždė. O dabar viskas gerai“, – teigia tadžikė Najiba. 

Arkivyskupas Gintaras Grušas ragina nuo karo ir persekiojimų bėgančių pabėgėlių nebijoti.

„Mes gyvename vienoje bendroje pasaulio šeimoje ir visi turime savo skirtumus, tiek ir toje pačioje Lietuvoje yra įvairovė. Linkiu sugebėti pamatyti, kad žmonės, kurie ateina, gali atnešti ir pozityvių dalykų mūsų visuomenei“, – sako arkivyskupas Gintaras Grušas. 


Rašyti komentarą...
P
Petro
2021-07-18 12:12:46
Pranešti apie netinkamą komentarą
Truksta darbo jegos ,tai idarbinkit uz minimuma, patys pabegs
Atsakyti
-7

I
Irako kurdu niekas nenori
2021-07-18 10:46:21
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kokia sio straipsnio paskirtis? Istirpinti sirdis manant kad like 2000nelegalu tokie pat gerieciai?
Atsakyti
-13

O
Oho
2021-07-18 10:06:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
Tik idomu kodel visi pabegeliai nekovoja savo šalyse, del geresnio gyvenimo, o brukasi ten kur kiti jau susikure gerbuvi ir be kitu pagalbos!!!
Atsakyti
-20

SKAITYTI KOMENTARUS (44)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų