O juos išryškinus ir atspaudus atsiskleidė visai kitoks nei tradicinėse to meto fotografijose Kauno vaizdas – Žaliakalnio medinukai, skalbėjos prie Nemuno, kasdienio kauniečių gyvenimo akimirkos. Kadangi vietos atpažįstamos, galima palyginti, kaip jos pasikeitė per beveik šimtą metų.
Visiškoje tamsoje fotolaborantas Algirdas Juodis ryškina vieną iš daugiau nei 800-ų atrastų stiklo ir celiulioido negatyvų. Kelios minutės – ir išryškėja paties fotografo Antano Ingelevičiaus veidas.
Ingelevičiaus fotografijos tapo tikra staigmena Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojams. Nusprendę patyrinėti nuo seno fonduose esančius negatyvus, muziejininkai aptiko daugybę įamžintų tarpukario Kauno fotografijų. Jos, atspaustos, jau eksponuojamos Istorijų namuose Vilniuje. Nors tarpukario atvaizdai nėra naujiena, šie atskleidžia visai kitokį to laikmečio Kauno vaizdą.
„Romantišką, kartais gal purviną, bet tą Kauną, kuris buvo prieš modernizmą, sprogimą didįjį“, – kalba vyriausiasis muziejininkas Gytis Grižas.
Daugiausia – 1919-1935 m. užfiksuoti vaizdai. Ne tik įprastas senamiestis, bet ir daugybė medinukų, prisišliejusių prie iki šiol stovinčių bažnyčių ar kitų pastatų. Lengvai atpažįstamos lokacijos leidžia palyginti, kaip Kaunas pasikeitė per šimtmetį.
Kauno pilies griuvėsiai. Medinukai kone prilipę prie istorinės pilies liekanų, žmonės gyveno visiškai jos kaimynystėje. Dabar pilis kaimynų nebeturi, o ir bokštas atstatytas.
Dar viena gerai žinoma Kauno vieta. Fone – Šv. Kryžiaus bažnyčios bokštai. Žmonės čia seniai nebegyvena, o už bažnyčios – „Akropolio“ prekybos centras. Kai kurias vietas jau sudėtinga atpažinti.
„Fotografavo ne tradicinį Kauną, kurį nuotraukose matom, fasadinį, gražų. Jis fotografavo, kas jam patiko – žmonių emocijos, medinis Kaunas, saulės ir šešėlio santykis“, – sako G. Grižas.
Vienas įspūdingiausių darbų – berniuko laikraščių pardavėjo fotografija, iš pirmo žvilgsnio primenanti Vakarų Europos didmiestį. Pasak Gyčio Grižo, nuostabą kelia parduodamų leidinių gausa, daug pasakanti apie to meto miesto gyventojus.
„Vokiečių kalba, lietuvių kalba, lenkų, prancūzų, rusų kalba. Toks Kauno to meto daugiakalbiškumas ir pasako šitoj nuotraukoj“, – aiškina G. Grižas.
Paslaptimi išlieka ir pats fotografijų autorius. Bajoras, Sankt Peterburge mokęsis Ingelevičius Kaune dirbo samdomu fotografu Čiurlionio galerijoje. Vadinasi, buvo profesionalas. Akivaizdu, kad jis mėgo ne tik įsiamžinti su gimine ar bičiuliais, bet ir eksperimentuoti fotografuodamasis pats. Pusiau juokais galima sakyti, kad Ingelevičius – ir lietuviškų asmenukių pradininkas.
„Tokia asmenukė viena iš pirmųjų prie lango stovinčio Antano su turkiška kepurėle. Jis tikrai mėgo save fotografuoti, žiūrėjo spalvas, šešėlius, labai gražius portretus darė“, – kalba G. Grižas.
Manoma, kad 19-o amžiaus pabaigoje gimęs Ingelevičius mirė maždaug 20-o amžiaus viduryje, aplinkybės ir data nėra žinomos. Muziejininkai neabejoja, kad iki šiol nežinoma Ingelevičiaus pavardė ir gausus jo archyvas dėl savo išskirtinumo pateks į Lietuvos fotografijos istorijos puslapius.
