Žurnalisto Vladimiro Laučiaus pokalbis su S. Cichanouskaja – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Seimas šiandien ėmėsi prezidento Gitano Nausėdos veto, kurį šis uždėjo vadinamajam nacionalinių sankcijų įstatymui. Prezidentas norėjo, kad sankcijos Baltarusijos piliečių atžvilgiu būtų sulygintos su sankcijomis Rusijos piliečių atžvilgiu. Daug kas pritaria tokiai pozicijai, nes, kaip jie teigia, Baltarusija padeda Putinui kariauti su Ukraina ir jau seniai yra tapusi Rusijos gubernija. Kodėl jūs nesutinkate su šiais argumentais?
Todėl, kad aš – baltarusė, ir žinau, kokios nuotaikos vyrauja tarp baltarusių. Nuo 2020 metų vyksta baltarusių sukilimas prieš Lukašenkos režimą. Jie jau trejus metus kovoja, sulaukdami represijų, rinkdamiesi partizaninės kovos būdus, kad nušalintų nuo valdžios Lukašenką.
Prasidėjus karui Ukrainoje, požiūris į baltarusius pakito. Baltarusiai pradėti vertinti kaip agresijos dalyviai. Mes nuo 2022 metų vasario aiškiname, kad negalima baltarusių prilyginti Lukašenkos režimui, kuris padeda kariauti. Baltarusiai – prieš karą, jie – Ukrainos pusėje.
86 procentai baltarusių yra prieš tai, kad Baltarusijos karinės pajėgos dalyvautų kare. Maža to, baltarusiai petys į petį su ukrainiečiais kovoja prieš Rusiją. Tie baltarusiai, kurie buvo priversti palikti tėvynę dėl represijų, tęsia savo kovą būdami kitose šalyse, dažniausiai – Lietuvoje ir Lenkijoje.
Tapo akivaizdu, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp baltarusių ir rusų, nes dauguma rusų palaiko karą ir yra nusiteikę priešiškai Ukrainos atžvilgiu. Kai Lietuvoje pradėtas svarstyti galimybių ribojimo įstatymas, tai, švelniai tariant, įžeidė baltarusius. Nes dauguma Lietuvoje esančių baltarusių – o jų yra apie 50 tūkstančių – yra demokratiškai nusiteikę žmonės.
Jūs kalbate apie baltarusius. Jūsų argumentacija iš dalies grindžiama skirtimi tarp pilietinės visuomenės ir valdžios. Tačiau mes šią skirtį jau nuvalkiojome per pastaruosius 20 metų, kai tikinome save, jog Putinas – tai viena, o Rusijos visuomenė – visai kas kita, ir santykis su jais turi būti skirtingas. Dabar jau mažai kas vadovaujasi šia naivia skirtimi, nes viena Rusijos pilietinės visuomenės dalis džiugiai žudo ukrainiečius, o kita dalis mano, jog taip elgtis – teisinga. Opozicijos praktiškai nėra. Kuo Baltarusijos visuomenė šiuo atžvilgiu geresnė už Rusijos visuomenę?
Tuo, kad Baltarusijos visuomenė aiškiai parodo esanti prieš režimą. Dauguma baltarusių – tai žmonės, kurie padarė savo proeuropietišką, demokratinį apsisprendimą. Už tai mes šiandien kovojame labai sunkiomis represijų sąlygomis, kai žmonės kankinami kalėjimuose.
Taigi jūs tikrai manote, kad Baltarusijos pilietinė visuomenė iš esmės skiriasi nuo Rusijos visuomenės?
Baltarusijos pilietinė visuomenė neturi imperialistinių ambicijų, kurios įskiepytos rusams. Mes pasisakome už tai, kad mūsų šalis išliktų nacionalinė, nepriklausoma, suvereni. Dauguma baltarusių tam pritaria. O Rusija, dauguma rusų laikosi nuomonės, kad neva „esame tokia didelė imperija, turime „sutvarkyti“ Ukrainą, o Baltarusija – mūsų satelitas“.
Baltarusiai taip nemano. Mes gerbiame svetimas sienas, norime draugauti su kaimynais, bet jokiu būdu ne juos pavergti, kaip nori padaryti Rusija.
Daugelis Lietuvos apžvalgininkų ir ekspertų sako, kad Baltarusijoje formuojasi gana šovinistinis požiūris į Lietuvą ir lietuvius. Taigi, tarsi pasisavinamas istorinis Lietuvos valstybingumas. Paprasčiau tariant, įdiegiama mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė iš tikrųjų buvo baltarusiška, o ne lietuviška. Ir jau iš čia daromos išvados net dėl Lietuvos sostinės – Vilniaus miesto. Kaip manote, ar šios vadinamojo litvinizmo idėjos iš tiesų yra plačiai paplitusios Baltarusijoje ir kelia grėsmę mūsų tautų kaimyniškiems santykiams?
Drįstu visiškai užtikrintai patikinti, kad tokių nuotaikų tarp baltarusių apskritai nėra. Baltarusiai gerbia istorines sienas. Taip, turime turtingą bendrą istoriją, tačiau dabar pasisakome už draugiškų santykių stiprinimą. Lietuvą laikome strategine partnere. Esame labai dėkingi Lietuvai už tai, kad ji 3 metus karštai remia Baltarusijos demokratizaciją. Tačiau tokių sentimentų apskritai nėra. Jie niekada nebuvo aptariami ir man, atvirai kalbant, tai yra netikėtumas.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
