Žmonės braukia ašaras: prabilo apie sukilėlių atliktų darbų svarbą

Vilnių penktadienį užtvindė vėliavos, tūkstantinė minia ir patriotinės ašaros. Amžinojo poilsio Senosiose Rasų kapinėse atgulė XIX amžiaus sukilėlių vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai, o greta jų palaidoti ir dar 18 Gedimino kalne rastų sukilėlių. Į valstybines laidotuves atvyko gausybė baltarusių, lenkų, o Lietuvos ir Lenkijos prezidentai urnas su laisvės kovotojų palaikais lydėjo pėsčiomis.

Svečių iš kaimyninių šalių suvažiavo tiek, kad minia gerokai nustelbė lietuvius. Šalių vadovai viliasi, kad deramas visose minėtose šalyse didvyriais laikomų sukilėlių atminties įamžinimas suartins kaimynes.

Pusantro šimto metų – tiek prireikė šiam istoriniam teisingumui. Gaudžiant Vilniaus arkikatedros varpinės bokštui ir skambant kariuomenės orkestrui, išsirikiavus ne tik mūsiškiams, bet ir Lenkijos garbės sargybos kuopai, ankstų rytą pagerbti žinomiausių sukilėlių palaikų atvyko žmonės.

Išaušo diena, kai prieš dvejus metus Gedimino kalne rastų 1863-1864 metų sukilėlių vadų Z. Sierakausko, K. Kalinausko ir dar 18 sukilėlių palaikai atguls deramo amžinojo poilsio. Valstybinės laidotuvės prasideda urnų įnešimu į Vilniaus arkikatedrą baziliką. Vien iš vėliavų akivaizdu, kad iškilmės svarbios ne tik lietuviams. Tautinių gudų vėliavų iš ryto netgi daugiau nei mūsų trispalvių.

(9 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Sukilėlių pagerbimo ir laidojimo ceremonija

Štai ką sako atvykę piliečiai iš Baltarusijos.

„Kalinauskas yra Baltarusijos nacionalinis herojus, žmogus, kuris kovojo už Baltarusijos nepriklausomybę nuo carinės Rusijos.“

REKLAMA

(60 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Sukilėliai Vilniuje palydėti į paskutinę kelionę

„Negalėjau įsivaizduoti, kad mano gyvenime įvyks toks įvykis. Kad suras sukilimo vadų palaikus ir bus atsisveikinimo ceremonija. Ir dėl to aš šią dieną negalėjau būti Minske, darbe, todėl pasiėmiau biuletenį ir atvykau. Viskas labai paprasta.“

Valstybinėms laidotuvėms ruoštasi kaip reikiant, ant katedros sienų sumontuoti didžiuliai ekranai, tik žvarbų rytą žiūrinčių į juos vietinių kol kas buvo mažai.

Be to, aikštėje dominuoja šimtus kilometrų dėl iškilmių sukorusių baltarusių atributika.

„Buvo labai netikėta, kai surado palaikus. Ir, kai ši žinia pasiekė baltarusius, jie buvo labai nustebę ir pakylėti.“

„Visiems labai svarbu, nes pas mus Baltarusijoje nekvepia laisve, sunku. Sieną pervažiavome – iškart lengviau pasidarė.“

Vos atvėrus šventovės duris, pagerbti sukilėlių iškart suplūsta šimtai žmonių, driekiasi eilė. Ir čia kone pirmieji – būriai baltarusių. Netrukus daugėja ir lietuvių. Ne vienas, laukdamas eilėje, graudinasi.

„Istorinis, sakyčiau, atradimas, kad radom šituos kaulelius, reikia pagerbti už tai.“

„Sukelia pasididžiavimo jausmą savo valstybe.“

„Taigi čia žmonės, kurie kovojo dėl mūsų laisvės. O laisvė – svarbiausias dalykas gyvenime. Trys svarbiausi: laisvė, meilė ir viltis.“

Arkikatedroje atsisveikinti su laisvės gynėjais žmonėms duotos kelios valandos. Į ceremoniją atvyko ir sukilimo dalyvių, palaikiusių artimus ryšius su vadais, giminaitė iš Prancūzijos Ewa Cherner.

„Labai svarbu, kad šiandien jie yra laidojami. Mano promočiutė buvo egzekucijos liudininkė, pati matė ir dalyvavo, kaip buvo įvykdyta mirties bausmė. Ir būtent šiandien ratas užsidaro.“

REKLAMA

Beje, vieno iš nužudytų sukilėlių kunigo Stanislovo Išoros palaikų archeologai Gedimino kalne nerado. Nepaisant to, į Vilnių dėl laidotuvių atvykusiam giminaičiui Stanisalav Išorai tai ne mažiau svarbi diena.

„Man yra labai svarbu, kad aš galiu būti šioje ceremonijoje. Širdžiai tai yra labai svarbus įvykis.“

Artėjant vidurdieniui į Vilniaus katedrą ima rinktis ir buvę prezidentai, ir kiti kviestiniai svečiai.

„Tai, ką darėme mes, ką darė mūsų kartos, tai, pasirodo, istorijoje mums visada reikėjo ginti savo teisę, gyvuoti, būti nepriklausomais. Ir visada tokių žmonių turėjome. Tai yra didžiulis pasididžiavimas“, – kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Netrukus kartu į Arkikatedrą žengė ir tuojau prie urnų priklaupė Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos vadovas Andžejus Duda. Dar vakar pareiškę, kad dvišaliai santykiai jau seniai buvo tokie geri kaip dabar, penktadienį  ceremonijos metu jie kalba, kad bendra praeitis įkvepia siekti glaudžių santykių.

Anuomet Rusijos imperija buvo bendras priešas tiek lietuvių, tiek lenkų, tiek baltarusių ar ukrainiečių sukilėliams, bandžiusiems savo tautas išlaisvinti iš pavergtųjų jungo.

„Jų aukos nenuėjo veltui, jų aukos tebešviečia ryškiausia liepsna. Šiandien galime įvertinti, kad patriotizmo, ištikimybės, kilnumo ir ryžto temos nepriklauso vienai kuriai tautai ar kuriam nors istoriniam laikmečiui“, – sako Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Ne veltui ir Sierakauską su Kalinausku kaimyninės tautos laiko savais herojais. Baltarusiai ypač savinasi Kalinauską, atradus palaikus netgi buvo girdėti kalbų, kad jį reikėtų perlaidoti Minske. Istorikas Antanas Kulakauskas paaiškina, kodėl – pasirodo, Kalinauskas pirmasis kvietė baltarusių valstiečius sukilti prieš maskolių jungą, todėl dabar laikomas nacionaliniu didvyriu.

REKLAMA

„Buvo pirmasis žmogus, kuris leido tokį laikraštėlį dar 1862 metais baltarusių kalba, tiktai lotyniškomis raidėmis „ Mužickaja pravda“ – valstiečių ar mužikų tiesa“, – teigia istorikas Antanas Kulakauskas.

Tiesa, kol paprasti baltarusiai net susiveikę ligos biuletenį traukia pagerbti sukilėlių, Putino malonėje gyvenantis Aleksandras Lukašenka neseniai pareiškė išvis negirdėjęs, kas tas Kalinauskas. Tad į ceremoniją Minskas atsiuntė tik vicepremjerą. Šis paragino tautas nesisavinti 19 amžiaus sukilimo vadų.

„Kiekviena šalis turi savo K.Kalinausko įvaizdį, bet jis neturi tapti ta istorine figūra, kuri išnaudojama politiniais tikslais. Priešingai, tai yra mūsų bendros praeities puslapis, kurį mes privalome gerbti ir kuris mus vienija dabar ir vienys ateityje“, – pasakoja Baltarusijos vicepremjeras Igoris Petrišenka.

„Norėtųsi, kad tai būtų lūžio diena, baltarusių atgimimo kartu su Lietuva. Jie visada buvo Lietuvos dalis. Dabar pastatyti prieš Lietuvą dirbtinai, Maskvoje sugalvotas sąmokslas“, – sako V. Landsbergis.

Beje, XIX amžiaus sukilimas įdomus tuo, kad pirmą kartą laisvės kovotojai įamžinti nuotraukose. Vilniuje tuo metu jau veikė keletas fotoateljė, o savo namuose turėti didvyrių fotografijas buvo gana populiaru. Deja, optimizmo bangą greitai nuslopino caro valdžia.

Nors sukilėliai Lietuvos ir Baltarusijos žemėse buvo sutelkę per 50 tūkstančių kovotojų, tai – lašas jūroje prieš caro armiją. 1864-ųjų rudenį sukilimas numalšintas, kovotojai brutaliai nužudyti ir sumesti į krūvą ten, kur, rusų nuomone, niekas ir ieškoti negalėjo – Gedimino kalne.

REKLAMA

Ir štai, praėjus daugiau kaip pusantro šimto metų, urnos su didvyrių palaikais – po Šv. Mišių Vilniaus arkikatedroje jau pakeliui į amžinojo poilsio vietą. Dalyje senamiesčio sustabdytas eismas, urnos kariuomenės transportu iškilmingai vežamos pirmiausia link Aušros Vartų, o Lietuvos ir Lenkijos prezidentai su žmonomis sukilėlių vadų urnas lydi pėsčiomis.

Žmonių minia vis didėja. Tačiau, regis, ir čia lietuvių būriai pranyksta baltarusių ir lenkų vėliavų minioje. Čia kaimynų – jau nebe šimtai, o visi tūkstančiai. Tiesa, netrukus eisenoje išskleidžiamas milžiniškas Vytis. Nuo Aušros Vartų procesija netrukus pajuda į Senąsias Rasų kapines, kurių koplyčioje pavakare 20-ies laisvės kovotojų palaikai jau visam laikui atgulė amžinojo poilsio.

Daugiau naujienų stebėkite TV3 žiniose:


Rašyti komentarą...
X
XXL
2019-11-22 20:49:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų