Tikslas dar šiemet sukurti vieną didžiųjų euro zonos bankų priežiūros instituciją iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip lengvai įgyvendinamas vaistas nuo ateityje galinčių užklupti neramumų. Vis dėlto specialistai perspėja, kad bankų kontrolės kūrimo kelias bus gerokai ilgesnis.
Prasidėjus finansų krizei siūlymų ir raginimų kurti europinio masto bankų priežiūros organizacijas buvo dešimtys, tačiau kai reikėdavo imtis realių veiksmų, dirbti sekdavosi kur kas prasčiau. Pagalius į ratus nuolat kaišiodavo nesugebėjimas suderinti tarpvalstybinių ir bendrų europinių interesų bei kiti nesutarimai.
Panašių problemų kyla ir dėl naujosios euro zonos bankus prižiūrėsiančios institucijos kūrimo. Kadangi kontroliuoti visus euro zonos bankus būtų ko gero sudėtinga, nuspręsta pasirinkti 25 ar 30 didžiausių, tokių kaip „BNP Paribas“, „Deutsche Bank“, „Santander“ ar „UniCredit“ ir juos leisti prižiūrėti vienai institucijai, pavaldžiai Europos Centriniam Bankui (ECB).
Naujoji institucija gali pradėti veikti dar šiemet, tačiau kritikai tikina, kad jos veikla dar ilgą laiką bus tik teorinė. Euro zonos bankų priežiūros institucijos įkūrimo projektą iš esmės įgyvendinti reikėtų bent dvejų ar trejų metų, esą tik tuomet galima būtų kalbėti apie esminių klausimų, tokių kaip bankų restruktūrizavimo ar uždarymo, sprendimą.
Mažesnieji euro zonos šalių bankai turėtų būti palikti regioninei valstybių priežiūrai, tačiau ir regionines institucijas kuruotų Briuselyje įsikūrusi euro zonos organizacija. O šalių, nesančių euro zonos narėmis (tokių kaip Jungtinės Karalystės ar Švedijos), bankai į kontrolę nepatektų.
Panašus didžiųjų bankų priežiūros modelis jau taikomas JAV. Čia Federalinis rezervų bankas kontroliuoja didžiuosius bankus, tokius kaip „J.P. Morgan“, „Citi“ ir „Wells Fargo“, o kitus prižiūri regioninės institucijos. Tiesa, čia, kaip atkreipia dėmesį ekonomistai, JAV centriniam bankui tai daryti gerokai paprasčiau negu bus ECB, nes bankus reikia kontroliuoti ne tarpvalstybiniu lygiu, o tarp valstijų.
Laukia iššūkiai
Vieni pagrindinių bankų laukiančių iššūkių, rašo „Reuters“, bus užtikrinti, kad ECB valdžioje esanti didžiųjų bankų kontrolė nebūtų susijusi su pinigų politikos formavimu ir neleistų informacijos apie bankus panaudoti politiniais tikslais. Šią riziką pripažino ir ECB vadovas Mario Draghis.
Kalbama ir apie sunkumus tuomet, kai tektų priimti nepopuliarius sprendimus dėl bankų gelbėjimo: iš 17 skirtingų euro zonos šalių atstovų susidedančios bankų priežiūros komisijos nariai supras, kad pritarę didelių sumų skyrimui kitame Europos gale esančių bankų gelbėjimui savo šalyje prarastų populiarumą, ir tai juos gali skatinti paisyti pirmiausia savo, o ne Europos interesų.
Be to, naujosios ECB pavaldžios institucijos sukūrimas perskirstys jėgų pusiausvyrą – sumažės Londone įsikūrusios organizacijos „European Bank Authority“ (EBA), kuri nuo 2011 metų sausio prižiūrėjo 27 ES šalių bankų reguliavimo taisykles, įtaka. Vargu ar euro zonos bankai vėliau norės klausyti EBA, nes Didžioji Britanija nėra euro zonoje.
Pasiūlymas kurti didžiųjų euro zonos bankų priežiūros instituciją kritikuojamas ir už tai, kad iš esmės yra skirtas prižiūrėti tik 25 ar 30 didžiųjų euro zonos bankų, nes neretai problemų sukėlėjai būna mažesnieji bankai.
Tik politinis šydas
Savaitraščio kalbinami pašnekovai taip pat sutiko, kad yra dar daug klausimų, į kuriuos atsakyti prireiks laiko, todėl jei iki metų pabaigos ir pavyks įkurti naująją bankų priežiūros instituciją, jos vaidmuo dar ilgai bus daugiau teorinis.
„Man pačiam yra tekę dirbti ir matyti, kokios sudėtingos ir skirtingos yra atskirų ES šalių priežiūros institucijos, jų veiklos principai, visi procesai. Sukurti vieną bendrą priežiūros instituciją yra sudėtingas ir daug laiko trunkantis procesas“, – komentavo „Nordea“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Pasak pašnekovo, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ECB viską žino apie bankų padėtį ir juos kontroliuoja, tačiau iš tiesų dažnai ECB galimybes veikti riboja informacijos apie bankus trūkumas. Ž. Mauricas primena ir banko „Dexia“ atvejį: nors bankas priklausė ekonomiškai stiprioms šalims – Prancūzijai ir Belgijai, viena kitą puikiai pažįstančioms, neramumai banke parodė, kad informacijos keitimasis tarp šalių buvo ribotas. O ECB pavaldžiai institucijai gauti duomenis iš visų 17 euro zonos valstybių bankų būtų gerokai sunkiau.
Ekonomistas taip pat pabrėžė, kad vienas didžiausių sunkumų priimti tolesnius sprendimus bus skirtingi valstybių interesai.
„Neseniai atlikdami testavimą nepalankiausiomis sąlygomis valstybių atstovai nesutarė dėl prielaidų, kaip tą testavimą daryti, – Vokietija paklodę tempė į savo pusę, kitos valstybės – į savo“, – aiškino Ž. Mauricas.
Pasak pašnekovo, realiau susitarti dėl tam tikrų dalykų – bendrojo indėlių draudimo fondo, kuris leistų bankrutavus bankui Graikijoje pinigus išmokėti ne iš Graikijos, o iš viso Europos fondo, tačiau ir dėl šių dalykų akivaizdžiai dar kils daug diskusijų, nes kai kurios šalys tam prieštaraus.
„Galbūt ši naujoji sistema būtų tarsi politinis šydas, po kuriuo būtų paslėptas Vokietijos mokesčių mokėtojų pinigų naudojimas gelbstint Pietų Europos šalių bankus“, – apibendrino Ž. Mauricas.
Derybos bus ilgos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas atkreipė dėmesį, kad, kaip ir ligi šiol ECB, priimant sprendimus neišvengiamai gali kilti klausimų dėl bankų valdymo ir politikos atskyrimo.
„Žinoma, politikai siekia daryti įtaką bankams, o ypač pablogėjus ekonominėms sąlygoms tos įtakos siekis sustiprėja, – pasakojo R. Vilpišauskas. – ECB ir buvo kuriamas tam, kad išlaikytų nepriklausomumą nuo politikos, tačiau pastaraisiais metais kai kurių šalių vadovai kalbėjo, kad ECB nepriklausomas būti negali.“
Pasak pašnekovo, kol kas nėra atsakyta ir į esminius kausimus, kokie bankai bus pasirinkti bankų priežiūrai ir kokiais kriterijais juos renkantis bus remiamasi.
„Kol kas sudėtinga vertinti, nes neaišku, kaip būtų apibrėžiama didžiojo banko sąvoka, kiek toli bus nueita indėlių draudimo klausimu. Netrukus daugiausia ginčų ir vyks dėl visų įgyvendinimo detalių“, – sakė pašnekovas.
Faktai: Didžiausi Europos bankai
Didžiausi Europos bankai ir bankų grupės 2011 m. buvo „Deutsche Bank“, HSBC, „BNP Paribas“, „Crédit Agricole Group“ ir „Royal Bank of Scotland“
Pernai Vokietijos bankas „Deutsche Bank“ padidino savo aktyvus 14 proc., iki 2,16 trln. eurų (7,45 trln. litų), ir per penkerius metus tapo didžiausiu Europos banku, kurio akcijomis prekiaujama viešai
2010 m. didžiausiam Europoje buvusiam Prancūzijos bankui „BNP Paribas“ metai nebuvo tokie sėkmingi – jis sumažino savo aktyvų dalį 1,7 proc., iki 1, 97 trln. eurų (6,8 mlrd. litų) – mažiausios sumos nuo 2007 m.
Straipsnis publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (nr. 26(88) liepos 16 - 29 d.)
