Laikant, kad Bažnyčia yra prieš materialus dalykus, nesitikima, kad kunigas pareikalaus apvalios sumos, o negavęs norimos aukos atsisakys atlikti apeigas, pvz., vesti mišias.
Su tuo susidūrė Genė iš Pasvalio. Ji prisimena, kaip didžiulio skausmo prislėgta nuėjo užsakyti mišias už mirusį sūnų, tačiau dekanas nurodė, kad aukos tarifas – mažiausiai nuo 150 eurų. Ir tokių istorijų – ne viena.
Pvz., skaitytoja Irena papasakojo, kad, jos sūnui mirus, kunigui netiko už laidotuves siūloma auka, tad jis parašė laišką „aukštesniesiems“, kad šeima neva netikusi ir dėl to neatliks mirusiojo laidojimo apeigų.
Naujienų portalas tv3.lt pasidomėjo, ar dvasininkai gali reikalauti konkrečių aukų, o negavę pinigų atsisakyti atlikti apeigas bei kam gautas aukas gali naudoti.
Aukos Bažnyčiai – ar numatyti įkainiai?
Vilniaus arkivyskupijos kurijos kunigas Mykolas Sotničenka patikino, kad už dvasininkų apeigas nėra nustatytos konkrečios sumos – kiekvienas gali aukoti tiek, kiek nori.
Jis tik paminėjo, kad kartais žmonės klausinėja kunigų, kiek reikėtų paaukoti, tad kunigai kartais nurodo „orientacines“ sumas, kiek įprastai kiti aukoja už vieną ar kitą patarnavimą:
„Tai žmonėms padeda susiorientuoti ir nesijausti nepatogiai. Tačiau tai tikrai nėra oficialūs tarifai ir, jeigu žmogus nori paaukoti kitą sumą, tai ir gali padaryti.“
M. Sotničenka atkreipė dėmesį – jei kunigas pažįsta savo parapijiečius, žino, kad kažkam sunkiau, tai jis aukos net nepriima.
Pašnekovas svarstė, kad, matyt, būna ir priešingai. Pvz., kai kunigas žino, kad vestuvės kainavo keliolika tūkstančių eurų, o štai Bažnyčiai norima aukoti mažą sumą arba išvis neaukoti, neva kunigo suteikti patarnavimai nėra verti atlygio:
„Svajočiau, kad tiek kunigai, tiek žmonės būtų atviri ir sąžiningi, kad abi pusės suprastų viena kitą.“
Kunigas pridūrė, kad tik dėl santuokos anuliavimo Kanonų teisės kodeksas įpareigoja padengti bažnytinio teismo išlaidas – 200 eurų.
Tačiau net ir tokiu atveju, jei žmogus negali aukoti tokios sumos, jis ją gali padengti dalimis, aukoti mažesnę sumą ar išvis būti atleistas nuo mokesčio: „Tokių atvejų tikrai yra buvę.“
Ar už apeigas privaloma aukoti?
M. Sotničenka vardijo, kad kai kuriuose kraštuose kunigai gauna atlyginimą iš valstybės, tad už jų patarnavimus nėra aukojama.
Kitur tikintieji su mokesčiais perveda tam tikrą procentą nuo savo pajamų religinei bendrijai.
Vis tik Lietuvoje nebuvo numatyta atlyginimų ar mokesčių Bažnyčiai, tad įsipareigojimas prisidėti prie savo bendruomenės, bažnyčios (kaip pastato) ir kunigų išlaikymo įeina į kataliko pareigas.
Anot pašnekovo, 5-asis Bažnyčios įsakymas yra „Pagal išgales prisidėk prie medžiaginio Bažnyčios išlaikymo“, taigi visi Bažnyčios nariai yra raginami laikytis šio įsakymo, kaip ir visų kitų.
„Įdomu tai, kad daugiausiai duoda ne turtingi, o paprasti žmonės. Meilę Dievui jie dažnai paverčia dėmesiu, dovana ir auka kitiems. Bažnyčią praturtina ne turtuolių aukos, o nedideli paprastų neturtingų žmonių įnašai“, – pažymėjo M. Sotničenka.
Ar kunigas gali nesutikti atlikti apeigų?
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius, kunigas Kęstutis Smilgevičius paminėjo, kad daugelio religinių bendruomenių materialinė padėtis yra labai kukli, bet net ir tokiomis aplinkybėmis patarnavimai teikiami nepriklausomai nuo tikinčiųjų galėjimo paremti bendruomenę.
Jis pabrėžė, kad prioritetas teikiamas žmogui, jo konkrečiai gyvenimo situacijai: „Sunki tikinčiojo socialinė padėtis negali tapti pagrindu neteikti jam sakramentų.“
M. Sotničenka antrino, kad kiekvienas krikščionis turi teisę gauti sakramentus: prašyti atlikti išpažintį, priimti komuniją, ligonių patepimo ir pan.
Jis patikino, kad negalima sakramentų paversti prekybos objektu, nustatyti tam tikro įkainio už sakramentus ir joks kunigas negali prašyti jokios konkrečios sumos – auka yra auka.
Vis tik pašnekovas atkreipė dėmesį, kad norint padėti dvasininkams yra duodama auka – vyskupijos yra itin priklausomos nuo tikinčiųjų dosnumo.
Visgi, anot jo, šiuo atžvilgiu Bažnyčia Lietuvoje yra iš esmės neturtinga.
Kam naudojamos gautos aukos ir rinkliavos
Vilniaus arkivyskupijos kurijos atstovas pripažino, kad galbūt ne visada tikintieji žino, kokiu tikslu surinktos aukos yra panaudojamos.
„Misionieriai paprastai į savo misijų kraštus atgabena paramą, gautą iš savo parapijos ar vyskupijos tikinčiųjų, ir ją naudoja neatsižvelgdami nei į tikėjimą, nei į rasę – tiesiog tiems, kuriems reikia pagalbos.
Auka yra padėka už patarnavimą, už kunigo skirtą laiką jums. Tai – kartu ir atlygis, skirtas kunigui. Jei kunigui nereikia pačiam pasirūpinti savo išlaikymu, jis gali visą save skirti tikinčiųjų reikmėms“, – pasakojo M. Sotničenka.
Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius aiškino, kad, skirtingai nei daugelyje kitų šalių, Lietuvoje religinės bendruomenės išsilaiko iš tikinčiųjų aukų – jos naudojamos religinių bendruomenių veiklai, jose dirbančių žmonių išlaikymui.
M. Sotničenka paminėjo ir dar vieną pajamų šaltinį – sekmadienio rinkliavas, kurios nėra klebono nuosavybė.
Rinkliava yra skirta bažnyčiai išlaikyti ir parapijos poreikiams. Iš jų apmokamos elektros, šildymo, vandens, nuotekų sąskaitos. Taip pat iš tų aukų mokamas atlyginimas zakrsitijonui, valytojui, raštinės darbuotojui, vargoninkui.
Kartais skelbiamos tikslinės rinkliavos, pvz.: Caritui, seminarijai, Ukrainai, katalikiškai žiniasklaidai, Šventojo Tėvo karitatyvinei veiklai ar pan.
Nuo kokių mokesčių atleista Bažnyčia?
Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė primena, kad religinių bendruomenių, bendrijų ir centrų dvasininkams, religinių apeigų patarnautojams ir aptarnaujančiam personalui nereikia mokėti gyventojų pajamų mokesčio.
Kadangi jų pajamos, gautos už paslaugas, darbus ar gautus kaip išlaikymas nėra priskiriamas apmokestinamosioms pajamoms.
Ji vardijo, kad bažnyčios, koplyčios, vienuolynai ir kiti sakralūs statiniai, naudojami sielovados, karitatyviniams, socialiniams, švietimo ir kultūros tikslams, nėra apmokestinami valstybiniais mokesčiais, jiems nereikia mokėti nekilnojamojo turto mokesčio.
Anot R. Virvilienės, religinėms bendrijoms yra taikoma ir pridėtinės vertės mokesčio lengvata: PVM neapmokestinamos tikintiesiems teikiamos paslaugos ir su jomis susijusios prekės.
Be to, pelno mokestį religinės bendruomenės moka tik nuo ūkinės komercinės veiklos plėtrai panaudoto apmokestinamojo pelno (pvz., įsigyti ūkinei komercinei veiklai skirto ilgalaikio materialaus NT, investicijoms į vertybinius popierius ir pan.).
Taigi, jeigu iš turto nuomos gautos pajamos yra naudojamos religinei ir panašiai veiklai, pelno mokesčio mokėti nereikia.
Kitais atvejais religinių bendrijų pelnas apmokestinamas 5 proc. (jei yra iki 10 darbuotojų, pajamos neviršija 300 tūkst. eurų) arba 15 proc. pelno mokesčio tarifu.
Vis tik, pasak VMI atstovės, apmokestinamąjį pelną religinės bendrijos gali susimažinti, jei patyrė išlaidų vykdant visuomenei naudingą veiklą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Markas Tvenas