Baltarusija jau seniai yra vienas iš Lietuvos užsienio politikos prioritetų, ekonomiškai svarbi ir kartu politiškai probleminė partnerė. Jos svarbą lemia didelė Klaipėdos uosto priklausomybė nuo baltarusiškų krovinių (pirmiausia trąšų). Kaip pažymėjo Lietuvos susisiekimo ministras R. Sinkevičius, „Baltarusijos krovinių tranzitas per Klaipėdos uostą pernai sudarė beveik 11 milijonų tonų, o bendra baltarusiškų tranzitinių krovinių dalis per šį uostą – 30,5 proc. visos krovos.“ Tačiau tai, kad A. Lukašenkos režimas, kaip įprasta sakyti, išlieka paskutine Europos diktatūra, trukdo šalims dar labiau sustiprinti dvišalį dialogą.
Taip pat negalima pamiršti ir to, kad Lietuvos ir Baltarusijos santykiai tam tikra prasme yra „didžiųjų brolių“ – Maskvos ir Briuselio – įkaitai. Rusija įtartinai žiūri į ES Rytų partnerystės programą ir akylai stebi, kad Minskas staiga nepersimestų į Vakarų pusę (nepaisant Baltarusijos priklausomybės nuo rusiškų energetinių resursų bei rinkos ir jos narystės Muitų sąjungoje, iš A. Lukašenkos visko galima tikėtis). Savo ruožtu Europos Sąjunga blaškosi tarp sankcijų ir pragmatizmo politikos Minsko atžvilgiu, o Lietuva, kaip ES narė, pretenduojanti į tarpininkės tarp Europos ir Baltarusijos vaidmenį, tiesiog negali ignoruoti Briuselio pozicijos. Kita vertus, ji pati aktyviai remia demokratines permainas kaimyninėje valstybėje, tai nervina A. Lukašenką ir verčia jį gąsdinti lietuvius, pavyzdžiui, baltarusiškų krovinių nukreipimu į Rusijos ar kitų Baltijos šalių uostus.
Svarbiu probleminiu klausimu dvišaliuose santykiuose išlieka ir atominės elektrinės Astrave statyba. Ji ne tik yra potenciali lietuviško atominio projekto konkurentė, sunkiai juda į priekį ir dialogas dėl jos poveikio aplinkai ir saugumo įvertinimo.
Šiame kontekste labai reikšmingas tapo Baltarusijos premjero M. Miasnikovičiaus vizitas į Klaipėdą, kur buvo surengtas tarptautinis Lietuvos ir Baltarusijos ekonomikos forumas. Jame abiejų pusių buvo padaryti keli svarbūs pareiškimai.
Pirmiausia – nuramino Lietuvos premjero A. Butkevičiaus pasisakymas, kuriame jis palietė baltarusiško tranzito per Klaipėdą klausimą: „Baltarusijos premjeras sako, kad jiems Klaipėdos uostas yra savotiškas tiltas į Europos Sąjungą. Kalbėdamas jis parodė pragmatinį požiūrį į ekonominių santykių su Lietuva vystymą, ypač transporto srityje“, – pažymėjo Lietuvos vyriausybės vadovas. Taip pat jis teigė, jog per susitikimą su Baltarusijos kolega sulaukė patikinimo, kad planų atsisakyti Klaipėdos uosto paslaugų Minskas neturi, priešingai – yra pasirengęs dar glaudžiau bendradarbiauti su mūsų šalimi ir krovinius gabenti per jos uostą. Praktikoje tą patvirtina faktas, kad kompanija „Belaruskalij“ įsigijo 30 procentų Lietuvos akcinės bendrovės „Birių krovinių terminalas“ akcijų (Baltarusijos premjero teigimu, investicijos sudarys 30 mln. JAV dolerių), ir baltarusių kompanijos „Gardino azotas“ derybos su Klaipėdos laivų krovos kompanija „Bega“ dėl dalies jos akcijų pirkimo. Savo ruožtu Lietuvos verslininkai, nepaisydami politinės situacijos Baltarusijoje, yra pasirengę investuoti į šią šalį dideles sumas, tą įrodo 250 mln. litų tiesioginių lietuviškų įmonių investicijų į Baltarusijos ekonomiką ir pastaruoju metu vis didėjantis Lietuvos eksportas į šią šalį. Apskritai pažymėtina, kad forumo metu buvo sutarta neliesti politinių klausimų. Tačiau be jų niekaip.
A. Butkevičius (vėlgi po susitikimo su A. Miasnikovičiumi) išreiškė viltį, kad Europos Sąjungos ir Minsko santykiai atšils, prie to galėtų prisidėti ir Lietuvos pirmininkavimas ES šių metų antrąjį pusmetį bei Baltarusijos vyriausybės vadovo pakvietimas į lapkritį Vilniuje vyksiantį ES Rytų partnerystės vadovų susitikimą. „Santykiai tarp Baltarusijos ir ES politinėje plotmėje tikrai yra įtempti. Bet iš vakarykščio pokalbio su ministru pirmininku supratau, kad jie tikrai norėtų tuos santykius pagerinti ir glaudžiau bendradarbiauti su ES. Pirmininkavimo metu gal net ir bus paliestas klausimas dėl santykių pagerinimo tarp ES ir Baltarusijos, bet, savaime suprantama, Baltarusija turi išspręsti tuos uždavinius, kuriuos kelia ES“, – sakė A. Butkevičius.
A. Lukašenka, žinoma, nori pagerinti santykius su Europos Sąjunga, nes dabartinė nepageidaujamo asmens situacija neabejotinai žeidžia jo ambicijas (ekonominių sankcijų jis nebijo, nes užnugaryje yra Maskva, o be to, Europa nekenks pati sau, turint omenyje, kad Baltarusija yra daugelio Europos šalių ekonominė partnerė). Tačiau už viską reikia mokėti: pradžiai – paleisti politinius kalinius, tą pabrėžia ir Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius bei naujasis Lietuvos Respublikos ambasadorius Baltarusijoje E. Ignatavičius. Pastarasis, pavyzdžiui, yra pareiškęs: „Aukšto lygio politinio dialogo atnaujinimas su ES priklauso nuo Baltarusijos pusės veiksmų sprendžiant politinių kalinių paleidimo ir aktualius žmogaus teisių bei demokratijos klausimus. Tikimės, kad šis dialogas bus atnaujintas, dedame daug diplomatinių pastangų, kad tai pavyktų.“
Kita vertus, tiek Minske, tiek Vilniuje supranta, kad Lietuva neturi kokių nors išskirtinių priemonių paveikti A. Lukašenkai, kuris gali sau leisti nukreipti baltarusiškas prekes jeigu ne į rusiškus uostus, tai bent į Latviją. Lietuviškos pozicijos pažeidžiamumą, be viso kito, patvirtina nuolatiniai verslininkų raginimai valdžiai neaštrinti politinių santykių su Baltarusija ir Lietuvos priešinimasis ES ekonominėms sankcijoms šios šalies atžvilgiu. Žinoma, tai nereiškia, kad Vilnius turėtų pradėti garbinti A. Lukašenką, bet pasistengti (įtikinti Briuselį), kad į Rytų partnerystės vadovų susitikimą būtų pakviestas Baltarusijos premjeras, atitiktų Lietuvos interesus.
Tam tikras politinis atšilimas padėtų suaktyvinti ir dialogą dėl Baltarusijos atominės elektrinės. Forumo metu A. Butkevičiui buvo pasakyta, kad Astravo projektas tikrai bus realizuotas, tačiau svarbiau yra tai, jog Baltarusijos pusė pranešė paruošusi atsakymus dėl poveikio aplinkai vertinimo ir abiejų šalių aplinkos ministrus paragino tai aptarti. Kiek čia yra tiesos, o kiek tuščių pažadų, pasakyti sunku, nes visus atominius reikalus Baltarusijoje tvarko Rusija, o ji, sprendžiant iš Kaliningrado atominės atvejo, nelabai paiso Lietuvos pozicijos.
Apibendrinant galima teigti, kad mūsų šalies santykių su Baltarusija klausimas neturi paprasto atsakymo. Štai ir ministras L. Linkevičius, paklausus, kas yra svarbiau: ar žmogaus teisės, ar kroviniai Klaipėdoje, – pasiūlė nežiūrėti į situaciją schemiškai. „Viskas svarbu. Ekonominių interesų tikrai nesirengiame iškelti aukščiau žmogaus teisių. Bet ir kroviniai Klaipėdoje yra svarbūs tiek Lietuvai, tiek Baltarusijai. Ekonominis bendradarbiavimas irgi sutelkia, verčia konstruktyviau kalbėtis, jis pragmatiškus žmones verčia susimąstyti apie tuos kliuvinius, kurie trukdo bendradarbiauti. Tie kliuviniai yra ir politiniai kaliniai, ir žmogaus teisių pažeidimai, ir kiti dalykai. Vieni laikosi nuostatos, kad Baltarusiją reikia „aptverti siena“, izoliuoti, nubausti, tačiau aš asmeniškai laikyčiausi visai kitos nuomonės. Nereikia statyti sienų. Reikia atrasti galimybių paveikti mūsų kolegas, daugiau bendrauti, daugiau kalbėtis. Aš pajutau, kad galima su jais kalbėtis. Baltarusiai yra partneriai, su kuriais galima ir būtina kalbėtis, ir tą turi daryt tiek Lietuva, tiek ES. Tik tokiu būdu mes galėsime pamatyti kažkokius pokyčius“, – konstatavo Lietuvos diplomatijos vadovas. Kitaip tariant, tiesa, kaip visada, yra kažkur per vidurį, nors vieniems norėtųsi būti moraliems kažkieno sąskaita, o kitiems – parduoti demokratines vertybes už palankų investicinį klimatą ir tranzito srautų padidinimą. Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
