Pasak dalies analitikų, Lietuvai teks spręsti, kaip didinti darbo našumą, kurti didesnės pridėtinės vertės produktus ir išlaikyti atlyginimų augimą. Tad kas laukia gyventojų ateityje?
Apie tai laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus ir KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas, dr. Evaldas Stankevičius.
Lietuvos banko vakar pristatyta prognozė skelbia, kad Lietuvos ekonomikos augimas šiais metais sieks beveik 3 proc., o kitąmet šiek tiek prislops. Tačiau esminis klausimas, kurį šiuo metu vis dažniau akcentuoja analitikai ir ekonomistai, yra tai, kaip tas augimas toliau plėtosis, kai, pavyzdžiui, į Lietuvos ekonomiką bus įnešama mažiau europinių pinigų.
Žvelgiant į tolesnę perspektyvą, ar yra rizika, kad ekonomika stagnuos, jeigu to pinigų krepšelio bus vis mažiau?
A. Bartkus. Žiūrėkite, mes kartais labai supaprastintai suprantame visą ekonominį procesą ir atrodo, kad ekonomikoje pagrindą nulemia pinigai. Tai reiškia, bus pinigų, bus kažkoks produktas sukurtas ir panašiai. Iš tiesų ne. Mes turime labai sudėtingą sutvėrimą – ekonomiką. Jeigu bandome nustatyti tas fundamentalias jėgas, kurios lemia judėjimą pirmyn, šalies ekonomikos augimą, nestovėjimą vietoje, tai, tiesą sakant, reikia nustoti daryti tokias supaprastinančias, klaidinančias išvadas, kad vartojimas varo ekonomiką į priekį, Vyriausybės išlaidos varo vartojimą į priekį.
Tiek vartojimas, tiek Vyriausybės išlaidos, tiek investicijos – visa tai yra iš tos buhalterinės lygties, kurią visi žino ekonomikoje. Jie iš principo nėra lemiantys dalykai. Tiesą sakant, jie patys susiformuoja pas mus kaip šiek tiek kito proceso rezultatas.
Netgi kai visi žiūri ir pradeda kalbėti apie eksportą – taip, eksportas yra labai svarbus, ir čia mes atsirandame, tiesą sakant, beveik prie pat atsakymo. Jeigu norime vertinti savo sėkmę ir norime patys būti sėkmingi, turime garantuoti savo pačių dalyvavimą globalioje tarptautinėje prekyboje. Tai reiškia globalią tarptautinę prekybą, specializaciją, nes tau net nebūtina turėti absoliutaus pranašumo jokios prekės gamyboje.
Tu turi turėti tiesiog vieną labai aiškiai išreikštą pranašumą, ir tavo dalyvavimas globalioje, nevaržomoje prekyboje visumoje garantuos tau gerovę. Netgi nebūtina turėti teigiamo eksporto ir importo saldo. Užtat, tiesą sakant, kartais keistai atrodo, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo noras uždėti kažkam muitus, sumažinti importą, padidinti Amerikos eksportą, nes šitaip ekonomika funkcionuoja savotiškai, ir tada tu gali viską projektuoti į ateitį.
Tai reiškia, jeigu užduosime sau klausimą, kur dabar matome savo stipriąsias puses, turime iš karto pasakyti, kad esame gamtiniais ištekliais gana skurdus kraštas. Tai reiškia, mūsų stiprybė tikrai nebus jokia itin sofistikuota gamyba, jokios itin aukštos pridėtinės vertės pramonės mes nekursime. Nebent tai bus tam tikri nišiniai produktai, tokie kaip, pavyzdžiui, biotechnologijos, lazeriai, kur pagrindą sudaro žmogaus intelektas, tai reiškia – žmogaus protas.
O va štai paslaugų sektorius mums, kaip ekonomikai, yra atviras. Tik tam, kad mes tą paslaugų sektorių išjudintume į priekį, kad taptume, pavyzdžiui, globalių konsultacinių centrų, globalių konsultacinių įmonių centru Lietuvoje. Tai reiškia, kad teiktume konsultacines paslaugas užsakovams iš įvairiausių užsienio šalių, kurtume duomenų analizės centrus.
Čia mes galime panaudoti savo intelektą, galime panaudoti matematikos, ekonomikos, programavimo, informatikos žinias, kurios, tiesą sakant, tavęs nepririša prie to, kad, deja, gamtiniais ištekliais Dievas mus šiek tiek nuskriaudė, išskyrus tai, kad turime geoterminę anomaliją Vakarų Lietuvoje. Tai vienintelė Dievo dovana mums – ta geoterminė anomalija ir potenciali geotermika ateityje. Šitas dalykas ir investavimas į šitas sritis visumoje atveria mums kelią į sėkmę.
Nes kalbant apie jūsų minėtas karybos išlaidas, nekvailinkime savęs ir nekvailinkime kitų, teisingai sudėkime akcentus. Gynybos išlaidos yra bazinės išlaidos, kurias šalis privalo padaryti, ir viskas. Tegu neapgaudinėja vieni kitų, kad jos stipriai užkuria ekonomikos variklius ir panašiai.
Tiesą sakant, gynybos išlaidų multiplikatorius yra vienas mažiausių. Tai reiškia, gynybos išlaidos prie ekonomikos augimo prisideda tuose kraštuose, kurie yra apdovanoti gamtiniais ištekliais. Saudo Arabija, Rusijos Federacija ir visi kiti.
Tie, kurie gyvena iš naftos dolerių, naftos kainoms šokant aukštyn susiduria su milžinišku pinigų srautu, kurį nežinia kur nukreipti. Jeigu mes paimsime ir padalysime juos gyventojams, tai, turint itin vienpuses ir neišvystytas ekonomikas, tokias kaip Saudo Arabijos arba Rusijos Federacijos, ten visi tie pinigai automatiškai sukels momentinę infliaciją.
Tai reiškia, kur tu juos turi padėti? Tu turi juos kažkaip neutralizuoti, ir tada kuriamas tas fondas – Nacionalinės gerovės fondas. O kadangi visko nesupumpuosi, tai geriausias būdas – sukišti viską į karybą. Tai reiškia, karyba yra tai, kas neutralizuoja tuos pinigus, ir užtat tie gamtiniais ištekliais turtingi kraštai dažnai turi labai stipriai išvystytą ginkluotę. Taip jiems šiek tiek, trumpuoju laikotarpiu, tas dalykas padeda paskatinti ekonomiką.
Bet pas mus praktiškai viską, kas susiję su gynybos sektoriumi, perkame iš užsienio ir nedarome dėl to tragedijos, nes tai yra bazinės išlaidos, kurios nulemia valstybės egzistavimą. Bet nereikia sau meluoti, kad taip dar ir ekonomiką paskatinsime.
Ne, mes tiesiog išvešime pinigus į užsienį. Kodėl? Todėl, kad pirksime tai, ko mums reikia, iš užsienio. Pirksime daug ir pirksime gerai. Ir absoliučiai nerūpės mums tas eksporto ir importo saldo arba dar kokie nors kiti dalykai.
Tuo metu kas lieka mūsų ekonomikoje? Lieka kariuomenės infrastruktūros projektai. Tai reiškia kareivinių statymą, kelių tiesimą. Dalis jų netgi turi dvigubą paskirtį. Pavyzdžiui, nemažai kelių Lietuvoje, ko gero, iš tiesų buvo renovuota dėl to, kad kariuomenėje atsirado poreikis juos turėti. Tai čia naudą gauna ir civiliai, ne tik gynybos sistema.
O apskritai šių išlaidų turėjimas garantuoja vieną dalyką – kad ekonomika turės perspektyvą. Nes jeigu jūs neskirsite šių išlaidų savo šalies gynybai, tai paprasčiausiai artimiausioje perspektyvoje rizikuojate tos šalies neturėti. Tai reiškia, čia nereikia savęs apgaudinėti, esą mes dabar gyvename iš karybos. Negyvename iš karybos – mes gyvename iš dalyvavimo tarptautinėje prekyboje.
Kaip jūs vertinate – ar nepritrūks to papildomo impulso ekonomikai?
E. Stankevičius. Na, išklausėme didelį įvadą į ekonomiką. Iš tikrųjų, taip, logikos yra, su tuo reikia sutikti, bet man atrodo, kad reikėtų akcentuoti tai, kokią mes ekonomiką norime sukurti, ką norime turėti. Ir turbūt, kadangi didžiąją dalį mūsų BVP kuria eksportas, reikėtų žiūrėti, kokia dalis susidaro iš aukštesnės pridėtinės vertės produktų, kokia – iš žemesnės pridėtinės vertės produktų ir kuo tos atskiros sritys skiriasi.
Iš tikrųjų liūdna tai, kad, sakykime, moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai Lietuvoje skiriama tik apie 1 proc. BVP, kai Europos Sąjungoje – beveik 2 proc., o EBPO – 2,7 proc. Kitaip sakant, be nuosavų produktų ir aukštųjų technologijų sunku bus išlaikyti tokį BVP ir darbo užmokesčio augimą, kokį turime dabar.
Na, o iš tikrųjų, kaip kolega minėjo, tiek išlaidos gynybai, tiek išlaidos sveikatos priežiūrai, švietimui, šeimai, vaikams – jos beveik visos yra būtinos. Faktas tas, kad mes turime susikurti tą pyragą, kurį galėtume kažkam dalyti. Čia turbūt ir atsiranda didžiausias klausimas – kaip tą pyragą dalyti.
Klausimas yra, kodėl gamybos įmonėse atleidžiami žmonės, ypač metalo apdirbimo pramonėje, kodėl ji taip stagnuoja, kodėl tokia elektros kaina, kodėl tokios darbo sąnaudos, kaip tai galima paveikti. Ir aš iš tikrųjų šioje vietoje pasigendu šioje vietoje, kai ekonomika yra gana sudėtingoje situacijoje, energetinių išteklių infliacija yra virš 15 proc.
Turbūt žiema ateis ir parodys, kad tikrai gali būti problemų ir su elektra, ir su biokuru, ir su gamtinėmis dujomis. Ir tas pats dyzelinas mūsų nedžiugina.
Jeigu palyginsime dyzelino kainodarą Lenkijoje ir Lietuvoje, matysime tą skirtumą. Dar reikėtų prisiminti, kad nuo kitų metų didėja ir akcizo dedamoji. Tada kuras pabrangs 10–15 proc.
Galime pagalvoti, kaip iš tikrųjų valdžia rūpinasi mūsų žmonėmis, kai Latvijoje PVM maistui mažesnis, Lenkijoje taip pat neauga, o pas mus kažkodėl didesnis. Esmė ta, kad yra ekonomika, yra valdžios sprendimai ir yra suvokimas, kur mes norime būti. Tie dalykai turi susijungti.
Žmonės kelia klausimą, ar nebus taip, kad ekonomika augs, tendencingai didės, tačiau įmonių atstovai, verslo atstovai, darbdaviai šiek tiek prispaus stabdį didindami atlyginimus? Tai yra kaups tuos lašinius kritiniams momentams, apie kuriuos čia garsiai kalbama, nes scenarijų gali būti įvairių.
A. Bartkus. Ogi nepavyks, aš sakyčiau. Jie nuolatos norėtų tą daryti. Jeigu mes patys būtume įmonių atstovai, kaip žiūrėtume į atlyginimus? Į atlyginimus žiūrėtume kaip į sąnaudas, bet ir kaip į naudą. Tai reiškia, tu visada siektum kažkokio aukso vidurio, nes jeigu darbininkams nemokėsi padoraus atlyginimo, jie sugadins tau įrankius, nedirbs, chaltūrins, galų gale apvogs tave ir panašiai.
Tai reiškia, jeigu tu nori, kad žmonės efektyviai ir naudingai dirbtų, žmogus tau efektyviai ir naudingai dirbs tada, kada jis bus patenkintas ta darbo vieta. Kitas dalykas – jeigu tu darbininkus laikysi už labai žemą įkainį, tai, pasitaikius pirmai progai pakeisti darbovietę, susidursi su tuo, kas vadinama darbo keitimo kaštais. Tu turėsi ieškoti naujų darbuotojų. Tai irgi kainuoja. Reikės kreiptis į agentūras, kurios mums išrašys sąskaitas už naujų darbuotojų paiešką. Tai su tuo susiję ir kaštai, ir nauda. Taip mąsto daug kas, kai sako, kad galbūt ketina šiek tiek lėtinti algų augimą.
Jie, aš manau, apeliuoja į vieną dalyką, kuris kasmet sukelia tokius bereikalingus ginčus, – minimalios algos didinimą. Lietuvos istorijoje nebuvo nė vieno karto, kad, padidinus minimalią algą, susidurtume su kažkokia nedarbo lavina. Kas gi nutinka? Nutinka vienas dalykas, kai padidinama minimali alga, ta didinimo banga nuvilnija per visą ekonomiką.
Tai reiškia, atitinkamai tu esi priverstas kelti atlyginimą ir tiems, kurie gavo 10 proc. daugiau nei MMA, nes dabar, žiūrėk, padidinus kokiais 8–9 proc. MMA, jų atlyginimai beveik susivienodės. Jų motyvacija dirbti bus labai menka. Tu jiems turėsi didinti algas. Ir taip toliau. Ta banga nuvilnija beveik iki pat vidutinį darbo užmokestį gaunančių asmenų algų, tik ten poveikis būna šiek tiek mažesnis.
Na, o toliau – valstybės indeksavimas. Valstybė kiekvienais metais, kai priimamas biudžetas, numato pagrindinių kategorijų darbuotojų darbo užmokesčio indeksavimą. Ankstesnė mūsų premjerė, atsakydama į klausimą, kaip spręsti kainų problemą, tiesą sakant, pateikė gerą atsakymą.
Ji sakė: „Aš ją ketinu spręsti didindama žmonių pajamas.“ Aš manau, kad ta pati linija bus tęsiama ir dabar, kai bus pristatytas biudžeto projektas. Žinoma, jis bus su milžiniška skyle – neatitikimu tarp pajamų ir išlaidų, su poreikiu daugiau skolintis. Bet valstybės sektoriaus tarnautojams tas indeksavimas bus numatytas.
Ką tai nulemia privačiame sektoriuje? Kad išlaikytum žmones privačiame sektoriuje, tu, deja, irgi privalai jiems didinti atlyginimus. Sudėjus šituos motyvus, patinka ar nepatinka, būsime priversti darbuotojams algas padidinti.
Ir, tiesą sakant, džiaugsimės taip pasielgę, nes turėsime labiau motyvuotus ir efektyviau dirbančius žmones. Ta nauda buhalterijoje neatsispindi. Vėliau suprantame, kad ekonomika yra ne vien buhalterija, kad gauname tokį teigiamą efektą.
Jeigu mūsų valdžia išlaikys tą pačią liniją, kurios dabar laikosi dėl minimalios algos, tai gerai, kad su ja neperlenkė lazdos. Bet, toliau kalbant apie biudžetą, jis bus skirtas ne tik fundamentaliems šalies egzistavimo reikalams, tokiems kaip gynyba, bet ir tam, kas vadinama gerovės valstybe.
Jeigu jis ir toliau bus orientuotas į žmogų, aš manyčiau, kad darbo rinkoje neturėsime didelių neigiamų aspektų, susijusių su pajamomis. Su jomis, pagal mane viskas gerai.
Svarbus tik vienas dalykas – infliacija. Kodėl? Todėl, kad valdžia visada kalba apie nominalias pajamas, nominalų pajamų augimą. O žmogui, tiesą sakant, svarbu ne tai, kiek jis popieriuje gauna, o kokią perkamąją galią turi.
Jeigu, pavyzdžiui, palyginame šių metų pirmojo ketvirčio neto atlyginimo realiąją perkamąją galią su praėjusių metų pirmuoju ketvirčiu, matome, kad pirmąjį ketvirtį perkamoji galia išaugo 4,76 proc., o antrąjį – 3,83 proc. Jaučiame, kad augimas sumažėjo.
Ir, ko gero, jeigu mes ir toliau turėsime kainų problemų, o pagal tai, kaip hučiams sekasi įkalinti Saudo Arabiją Raudonosios jūros regione ir Irano remiamoms Irako militaristinėms grupėms sprogdinti Saudo Arabijos dujotiekius, tai, aš sakyčiau, infliacijos prošvaisčių nesimato. Ir tas Europos centrinio banko numatytas palūkanų normų didinimas yra tik kosmetika, palyginti su tuo, ko galime artimiausiu metu tikėtis.
Aš manau, kad metus pabaigsime konstatuodami, kad perkamoji galia vos vos išaugo. O tas „vos išaugo“ reiškia, kad visumoje turime tą patį – prastovėjome vietoje. Todėl šitie klausimai, apie kuriuos kalbame – energiniai ištekliai, biokuras, šildymas ir taip toliau, – visi tie fundamentalūs dalykai, kurie nulemia mūsų išeigas, ekonomikos augimą, yra beprotiškai svarbūs.
Nes jie galiausiai ir lemia tai, ką suvedame, pavyzdžiui, į realią algą, jos didėjimą ir, tiesą sakant, biudžeto formuotojų galimybes didinti atlyginimus kultūros sektoriaus darbuotojams, pareigūnams, mokslininkams, mokytojams ir panašiai.
Užduosiu klausimą tada kiek kitaip. Kaip suprantu, sakote, kad darbdaviai neturės kur dingti ir bus priversti kelti atlyginimus. Tačiau ar nenutiks taip, kad darbdaviai ieškos visų įmanomų būdų optimizuoti veiklą, tai yra atsisakys dalies darbuotojų, o tiems specialistams, kuriuos nuspręs pasilikti, didins atlyginimus?
Tuomet atleidimų vajaus neišvengtume. Dabar Užimtumo tarnybos paskelbti duomenys rodo, kad, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, grupinių atleidimų padaugėjo – gamybos ir net IT sektoriuose. Kaip paaiškintumėte tokią situaciją?
A. Bartkus: Žiūrėkite, čia yra sektoriniai persiskirstymai. Ir jeigu mes dabar paimame, pavyzdžiui, suminį rezultatą, į ką aš visada žiūriu, kai kalba sukasi apie algas, tai labai geras rodiklis yra laisvos darbo vietos. Žiūriu į laisvų darbo vietų skaičių. Aš netgi paėmiau 2026 metų pirmąjį pusmetį ir palyginau su laikotarpiu prieš penkerius metus – 2021 metų pirmuoju pusmečiu.
Visoje Lietuvos Respublikoje laisvų darbo vietų skaičius išaugęs 39,53 proc., beveik 40 proc. Ir čia netgi, jeigu aš dabar galėčiau visiems parodyti diagramą – yra daugiau nei 10 metų duomenys, – jūs matytumėte, kaip ji kyla aukštyn. Tai reiškia, laisvų darbo vietų skaičius auga.
Kai mes turime tam tikrus struktūrinius ekonomikos persiskirstymus, tai, ko gero, yra normalu. Pavyzdžiui, įmonė neatlaikė konkurencijos, gal ir kaštų spaudimo, ji likviduojasi. Ir jeigu mes pasigilintume, ten rastume tas žemą pridėtinę vertę kuriančias įmones, tai turėtume suprasti, kad tai nėra ekonomikos ateitis.
Ekonomikos ateitis yra aukštos pridėtinės vertės kūrimas. Jis paremtas būtent intelektu, žiniomis. Švietimas tampa baziniu sektoriumi, apie ką aš nuolat kalbu – ekonomikoje mes galiausiai atsiremsime į klausimą, ką daryti. Tai einame į švietimo sistemą, žiūrime, kur pas mus švietimo sistemoje yra spragų, ką galėtume keisti.
Laisvų darbo vietų skaičius pas mus auga. Jeigu paimčiau, pavyzdžiui, šių metų antrąjį ketvirtį ir palyginčiau su praėjusių metų antruoju ketvirčiu, tai visoje Lietuvos Respublikoje jis didesnis 8,4 proc., Vilniaus apskrityje – 6 proc., Alytaus apskrityje – beveik 18 proc. ir panašiai. O nedarbo lygis, jeigu paimu 2026 metų antrąjį ketvirtį... Galiu pasakyti – 2023 metų antrąjį ketvirtį – 5,9 proc., 2024 metais – 6,9 proc., 2025 metais – 7,2 proc., dabar – 6,1 proc.
Aš, žinokite, matau vieną dalyką – darbdaviams bus labai sunku susirasti darbo jėgos. Jie jau dabar sakys, kad nebesuranda. Jeigu bus suplanuota kokią nors gatvę išasfaltuoti per 2 mėnesius, tai ją greičiausiai pavyks padaryti per 3,5 mėnesio, nes fiziškai trūksta tų rankų. Jų nėra. Greta mes turime ir visuomenės senėjimą – po truputį augantį ir spartėjantį procesą.
Demografija pasižymi vienu ypatumu – ji tave nužudo lėtai. Demografinis šokas niekada neįvyksta greitai. Tu palaipsniui susiduri, pavyzdžiui, pirmiausia su tuo, kad, jeigu paimtume akušerijos lovų skaičių ir palygintume su tuo, kiek jų buvo prieš 10 metų, dabar akušerijos lovų yra lygiai 43 proc. mažiau.
Kiek mažiau gimstama? Maždaug 42 proc. Maždaug tiek sumažėjo ir akušerijos lovų. Pirmą smūgį gavo akušerija. Bet kadangi tai yra toks mažas ekonomikos sektorius, niekas apie jį dažniausiai ir negalvoja, todėl tu net nepastebi.
Vėliau ateina eilė kitam – vaikų žaidimų kambariams, į kuriuos tėvai veda žaisti mažiukus darželinukus. Jų nelieka. Kitoms paslaugoms – panašiai. Galiausiai tu susiduri su tuo, kad visuomenė palaipsniui sensta, įtampa biudžete auga, darbuotojų susirasti kebliau. Senjorus galima įdarbinti, bet, žinoma, senjorai galės dirbti kokį nors inteligentų darbą.
Mokslininkas ar dar kas nors – kuo negerai? Dirbk tą darbą, kiek tau patinka. Bet senjoras niekada nenuties asfalto, žinok. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma, supraskime. Žmogus atsiremia į tam tikrą fizinį ribotumą.
Todėl, žvelgdamas į šitą darbo rinkos statistiką, aš kaip tik matau, kad, jeigu būčiau darbdavys, man reikėtų labai krapštyti galvą, iš kur dabar susirinkti tas darbo rankas.
Ar antrinate pašnekovui, sutinkate?
E. Stankevičius. Na, žinote, čia kitąsyk ekonomisto žodžiuose daug demagogijos yra. Pamirštama labai paprasta logika – turėtų būti vertinamas darbo našumas. Jeigu mes tik žiūrėsime, kiek čia tų rankų trūksta... Asfalto netiesia rankomis. Asfaltą tiesia agregatai, mašinos, asfalto tiesimo mechanizmai. Tai čia, manyčiau, logika turėtų būti kiek kitokia.
Iš tikrųjų blogai tai, kad trūksta bazinių profesijų darbuotojų, suvirintojų ir kitų. Be to, kadangi daugiausia atleidimų metalo sektoriuje, tai be jo pasiekti tą aukštesnės pridėtinės vertės sektorių, nes tikrai ne visi sutverti dirbti aukštos pridėtinės vertės sektoriuje. Mes turbūt dar ilgus metus tikrai turėsime ir tuos žemesnės pridėtinės vertės sektorius.
Tai yra žemės ūkis, kiti paprasti darbai, mūrijimas, statyba ir visa kita. Ten taip pat reikia rankų, darbas sunkus ir iš tikrųjų nėra viskas taip paprasta, kaip atrodo. Aš manau, kad reikia kompleksiškai žiūrėti tiek į aukštesnės, tiek į žemesnės pridėtinės vertės darbą.
Bet aš norėčiau paminėti, kad iš tikrųjų mūsų ekonomika gyvena gerai ir mūsų ekonomikos bėgiai yra teisingi. Pažiūrėkime į perkamąją galią. Šiandien už vidutinę algą galime beveik nusipirkti 6 tonas bulvių. Už vidutinę algą galime nusipirkti 700 kilogramų kiaulienos.
Palyginti su 2005 metų perkamąja galia, tada už vidutinę algą galėjome nusipirkti 400 litrų dyzelino. Šiandien, pabrangus kainai, galime nusipirkti 800 litrų dyzelino. Iš tikrųjų atrodo, kad viskas eina tais bėgiais, kuriais ir turi eiti.
Bet, kaip minėjau, aš įžiūriu problemą ekonomikos raidoje – kaip valstybės vyrai ir moterys įžvelgs, kokiu būdu galima žmogui palengvinti tas momentines problemas, su kuriomis susiduriame dėl energetinės krizės.
Jeigu ateis šalta žiema, ji iš tikrųjų labai apnuogins visas mūsų ekonomines problemas. Yra ir biokuro problema, ir šildymo, ir elektros, ir visi tie, kurie šildymą pasikeitė į šilumos siurblius. Toje vietoje tikrai gali atsirasti problemų. Tada sakysime, kad kažkur stringame.
O dėl minimalios algos kėlimo – yra šalių, kur tos minimalios algos nėra, ten atlyginimai nustatomi kolektyvinėmis sutartimis. Kas blogai su minimalia alga? Ji duoda didelį impulsą viešojo sektoriaus tarnautojų atlyginimams.
Ir man atrodo, kad nevisiškai teisinga, kai viešojo sektoriaus tarnautojai uždirba šiek tiek daugiau negu privačiame sektoriuje, nes iš principo privatus sektorius yra ekonomikos kūrėjas, o viešasis sektorius – prižiūrėtojas. Ta takoskyra šiek tiek kelia nerimą.
O darbo našumo problema iš tikrųjų yra ta, kad jis nekyla taip sparčiai, kaip kyla mūsų atlyginimai. Ir klausimas, ką daryti verslininkui, pas kurį dirba, pavyzdžiui, 20 žmonių, kurie tekina, šlifuoja, virina, ir atlyginimus reikia kelti gal 10 proc., o tavo galimybė pakelti į Vokietiją eksportuojamos prekės kainą yra tik 2 proc.
Jis automatiškai dėl to ir patiria didelių problemų. Aš manau, kad reikėtų galvoti, kaip tas verslas išgyvens atlyginimų augimą, kuris siekia 8, 9 ar 10 proc. Sutikime, tai dideli skaičiai. Buhalterijoje tai tikrai atsispindi kaip labai reikšminga eilutė. Pridėkime energetiką, pridėkime kurą ir matome, kad problemos egzistuoja.
Visą pokalbį galite pamatyti vaizdo įraše, esančiame šio straipsnio viršuje.
Na kur tu geriau rasi? Gerovės valstybė jobta...
Nepamirškit būti urina!
Slava kokainu!
