Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
Partnerio turinys
Turinys paruoštas bei kontroliuojamas projekto partnerio

Nors vanduo užima maždaug du trečdalius Žemės paviršiaus, mažai kas žino, kad tik apie 3 procentai šio kiekio – gėlo vandens atsargos. Dar mažiau mūsų planetoje yra gerti tinkamo vandens – vos trečdalis procento. Mokslininkai įspėja: švaraus, tinkamo vartoti vandens sparčiai mažėja, ir tai lemia netinkama žmogaus veikla, naujų taršių elementų atsiradimas, kurie kartu su lietaus vandeniu ar nuotekomis patenka į geriamąjį vandenį. Ateityje gali apskritai atsitikti taip, kad geriamuoju vandeniu taps... išvalytos nuotekos.

Nors vanduo užima maždaug du trečdalius Žemės paviršiaus, mažai kas žino, kad tik apie 3 procentai šio kiekio – gėlo vandens atsargos. Dar mažiau mūsų planetoje yra gerti tinkamo vandens – vos trečdalis procento. Mokslininkai įspėja: švaraus, tinkamo vartoti vandens sparčiai mažėja, ir tai lemia netinkama žmogaus veikla, naujų taršių elementų atsiradimas, kurie kartu su lietaus vandeniu ar nuotekomis patenka į geriamąjį vandenį. Ateityje gali apskritai atsitikti taip, kad geriamuoju vandeniu taps... išvalytos nuotekos.

REKLAMA
REKLAMA

Taigi, būtina rūpintis savo aplinka: ne tik naudotis individualiais ar centralizuotais nuotekų valymo įrenginiais, bet ir pagalvoti, kokios medžiagos per juos išleidžiamos į gamtą. Kaip pasirūpinti kokybišku geriamuoju vandeniu, ko imtis, norint jį apsaugoti nuo įvairių teršalų, pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Mikrobiologijos ir biotechnologijos katedros mokslininkė dr. Alisa Gricajeva.

Kas didžiausi vandens teršėjai?

Kaip tvirtina dr. A. Gricajeva, vandens kokybei įtakos turi vietovės ekosistema ar gamtinės uolienos, nuo kurių įvairūs cheminiai elementai natūraliai patenka į geriamąjį vandenį. Reikšminga yra ir aplinkos tarša, netaisyklinga vandentvarka ir užteršti arba netinkami vamzdynai. „Labiausiai vandenį teršia paties žmogaus veikla: žemės ūkis, itin sparti urbanizacija, pramonė“, – teigia mokslininkė.

Pasak A. Gricajevos, nors Lietuva turtinga gausių geriamojo požeminio vandens išteklių, kurie yra kur kas geriau apsaugoti nuo išorinės taršos nei paviršiniai vandenys, vis dėlto dėl intensyvios žmogaus veiklos kenksmingos medžiagos patenka ir į juos. Daugiausia problemų sukelia sunkiai išvalomos gamybinės ir buitinės nuotekos iš gyvenviečių, kuriose neįrengti centralizuoti tinklai. „Miesto nuotekų valyklos jau kuris laikas susiduria su naujai atsirandančių teršalų problema, be to, nuotekose vis dažniau aptinkama antibiotikų, kitų vaistų likučių, mikroplastikų, ftalatų ir kitų kenksmingų medžiagų, sudarančių cheminių junginių mišinius. Tokių „priedų“ miestų nuotekų valymo įrenginiai dažnai nepajėgia tinkamai pašalinti, tad pastarieji iš nuotekų valymo įrenginių paleidžiami į paviršinius vandenis. Rezultatas? Su tokiu nepakankamai išvalytu nuotekų vandeniu į aplinką patenka toksinių medžiagų, kurios kenkia ne tik laukinei gamtai, bet ir žmogaus sveikatai“, – tvirtina pašnekovė.

REKLAMA
REKLAMA

Kokias ligas sukelia nešvarus vanduo?

Vartodamas patogeniniais mikroorganizmais užterštą vandenį, žmogus gali susirgti įvairiomis infekcinėmis ligomis. Ypač rimtą pavojų sveikatai sukelia vanduo, kuriame yra ištirpusių nitratų, nitritų, trąšų, pesticidų, sunkiųjų metalų ir kitokių cheminių junginių.

„Jei geriamasis vanduo užteršiamas tualeto nuotekomis ar srutomis, juo gali plisti ne tik patogeninės bakterijos, tokios kaip salmonelės, patogeninės E. coli, kampilobakterijos ir kt., bet ir pirmuonys, sukeliantys lambliazę ar kriptosporidiazę, taip pat enterovirusai, hepatito A virusas ir pan.“, – įspėja A. Gricajeva.

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad tose vietovėse, kuriose neįrengtos centralizuotos nuotekų valymo sistemos, labai svarbu ne tik rūpintis nuotekų tvarkymu, bet ir reguliariai tirti vandenį.

Vanduo, kad jis būtų saugus vartoti, privalo atitikti saugos ir kokybės reikalavimus, nustatytus Lietuvos higienos norma HN 24:2017. Tuo tarpu šuliniai turi būti įrengiami ir prižiūrimi, laikantis higienos reikalavimų, nustatytų Lietuvos higienos norma HN 43:2005.

REKLAMA
REKLAMA

Saugiausias – centralizuotas nuotekų tvarkymo būdas

Nors gamta, pasak A. Gricajevos, geba pati susidoroti su nedideliais nuotekų vandens kiekiais ir tarša: upėse, jūrose tam tikros organinės atliekos suyra pačios, nes yra biologiškai skaidžios, arba jas suskaido tam tikri mikroorganizmai – akivaizdu, kad ji nebespėja atsinaujinti pati.

„Pasaulyje, kaip jau ir minėjau, dėl itin sparčios urbanizacijos, pramonės, žemės ūkio kasmet pastebimai senka švaraus vandens atsargos. Jei kiekvieną dieną prieš išleisdami vandenį atgal į aplinką neišvalytume milijardų litrų generuojamų nuotekų, turbūt jau seniai nebeturėtume geriamo vandens. Žmogus naudoja vandenį greičiau, negu šaltiniai gali natūraliai pasipildyti ir atsistatyti, todėl labai svarbu rūpintis jo švara ir tinkamai valyti nuotekas“, – tvirtina pašnekovė.

Saugiausiu gamtos atžvilgiu laikomas centralizuotas nuotekų tvarkymo būdas. Bet ir prie jo prisijungę turėtų pagalvoti, kokios medžiagos yra išleidžiamos į vandenį ir patenka į centralizuotus vandenvalos įrenginius. Be galo sunku iš vandens pašalinti vaistų likučius, buityje naudojamas chemines medžiagas, remonto medžiagų liekanas ir pan. Taigi, jei įmanoma, verta rinktis ekologiškus, biologiškai skaidžius šampūnus ar kitus buityje naudojamus produktus.

REKLAMA
REKLAMA

Į klausimą, ką daryti, jei gyvenama vietovėse, kur nėra įrengtų centralizuotų sistemų ir neįmanoma prie jų prisijungti, mokslininkė atsako labai paprastai – tokiu atveju būtina užtikrinti, kad nuotekos būtų surenkamos į talpas ir išvežamos į vandenvalos įrenginius arba valomos naudojant individualią nuotekų valymo sistemą.

Nuotekos gali tapti geriamuoju vandeniu?

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad kai kurios šalys geriamąjį vandenį išgauna išvaliusios buitines nuotekas, ir tai joms yra vienas iš galimų variantų arba netgi vienintelis būdas patenkinti vandens poreikį. „Toks pakartotinai naudojamas vanduo (angl. reused water) dažnai naudojamas ne maistui, bet kitoms reikmėms – žemės ūkyje, pramonėje, vandens telkiniams papildyti ir pan.“, – teigia pašnekovė.

Dalis žmonių nerimauja, kad tokiame vandenyje yra daugiau patogenų ir kenksmingų cheminių junginių nei geriamajame vandenyje, gautame iš ežerų ar upių. Kai kuriems apskritai nepriimtina mintis, kad maistui skirtas vanduo prieš tai tekėjo kanalizacijos vamzdžiais. „Pakartotinai naudojamam vandeniui turi būti keliami aukšti kokybės standartai ir užtikrinama tinkama kontrolė.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip sėkmės pavyzdį galima pateikti Singapūrą, kuriame apie 40 proc. vandens poreikio patenkina pakartotinai naudojamas vanduo. Gyventojai tai priima kaip vandens trūkumo problemos sprendimo galimybę. Ateityje šalių, kuriose vanduo bus naudojamas pakartotinai, tik daugės“, – tvirtina mokslininkė.

Remiantis Europos aplinkos agentūros duomenimis, miesto nuotekų valymas visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, šiandien efektyvesnis nei prieš 30-40 metų. „Nemažai valstybių, tvarkydamos nuotekas, atlieka tretinį valymą, tad į aplinką iškeliauja apie 69 proc. tinkamai išvalytų nuotekų, o kontroliuojamų medžiagų kiekis atitinka aplinkosaugos standartus. Lietuvoje tokiu būdu

išvaloma panaši nuotekų dalis, o prie centralizuotų nuotekų tvarkymo sistemų yra prisijungę apie 71-76 proc. visų gyventojų. Tačiau turime kur tobulėti: Nyderlandai, Danija, Austrija centralizuotai surenka daugiau kaip 90 proc. visų nuotekų ir beveik visos jos yra išvalomos atliekant tretinį valymą“, – pabrėžia A. Gricajeva.

Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.

 

Gairės:

Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų