Tyrimų bendrovės „Oxfam“ duomenimis, jau nuo 2015 m. 1 proc. turtingiausių pasaulio žmonių valdo daugiau turto nei visa likusi žmonijos dalis! Sociologų nuomone, ši turtingiausia grupė nemato jokių sąsajų su likusia žmonijos dalimi. Didžiausios pasaulinės korporacijos ir bankai dabar nepriklausomai veikia globalioje rinkoje, vėl atgaivindami iki krizės gyvavusį mitą, kad jie nepriklauso nuo nacionalinių valstybių ir jų visuomenių.
Reikia pripažinti, kad globalus verslas pakenkė pats sau, nes nesugebėjo suvokti, kad, siekdamas greito pelno, iki aukštumų išaugino nesaugumo ir nelygybės jausmą. Tai atvėrė visus kelius demagogų atėjimui. Dėl didelės konkurencijos verslininkai stengiasi kuo labiau sumažinti išlaidas, tarp jų ir darbo jėgos kaštus. Siekiant konkurencinio pranašumo neretai apeinami socialiniai, patekimo į rinką ir aplinkosauginiai įstatymai, pasitelkiamas nedeklaruojamas darbas.
Neatliko savo darbo ir politikai – jie atsakingi už tai, kad nesuvaldė situacijos. Nepakankamai domėjosi ar nesugebėjo realiai įvertinti galimų pasekmių. Didėjanti socialinė atskirtis ir vykstantys technologiniai pokyčiai tik dar labiau augina nerimą dėl ateities. Būtent todėl poreikis investuoti į visuomenės supratimą, švietimą ir atskirties mažinimą tik didėja.
Europos Sąjungos institucijos jau prieš keletą metų prabilo apie būtinybę užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir mažinti socialinį dempingą. Ar matome kažkokius realius rezultatus? Vargu, nes nevyksta dialogas: verslas sau, politikai sau. Šiuos procesus skatina atskirų visuomenės grupių savanaudiškumas ir politikų bandymas išnaudoti šią situaciją savo populistinėms idėjoms skleisti. Reikalingas visuomenės dialogas, nes tik bandymas kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų gali būti efektyvus kelias išeiti iš šios aklavietės.
Lietuvoje mes vis dar per mažai kalbame apie šias problemas. Jeigu atrodo, kad visa tai, kas vyksta, tai kažkur ten toli ir mūsų galbūt nepalies – klystame. Įsivėlę į savo vidines rietenas, tiesiog nebeturime laiko ar energijos pažvelgti plačiau, kad pamatytume, jog visos šios problemos jau seniai ir mūsų kieme.
Apie socialinę atskirtį, nelygybę ir skurdą kalbame tik kaip Lietuvos skaudulį, nepagalvodami, kad tai tik bendros pasaulinės problemos dalis. Korporacijos, monopolijos, žaliavų kainų ar vertybinių popierių šuoliai neišvengiamai įtakoja ir mūsų ekonomiką bei žmonių gerbūvį.
Socialinė atskirtis yra pasaulinė problema, kurios sprendimus nėra taip lengva rasti. Jeigu būtų vienas paprastas receptas, jis jau būtų įgyvendintas ir pritaikytas. Bet yra kelias, kuriuo turime eiti, – tai dialogo kelias. Tik bendras ir sutelktas politikų, verslo ir akademinės bendruomenės darbas gali padėti pasirengti pokyčiams. Jeigu visi susitelkę investuosime į visuomenės švietimą, ugdymą ir auginimą, tai užsitikrinsime, kad ateityje kaip šalis ir tauta nesijausime pralaimėjusiais. Kito kelio paprasčiausiai ir nėra. Būtent todėl praėjusių metų pabaigoje Verslo taryba inicijavo diskusiją apie būtinybę plėtoti šį dialogą. Ar buvo išgirstas mūsų raginimas ieškoti mus jungiančių bendrystės taškų ir kalbėtis apie mums visiems svarbias bendras vertybes? Kol kas dar ne, bet tai nereiškia, kad nereikia mėginti to daryti toliau.
Juolab kad ir alternatyvų neturime, nes atskirų visuomenės grupių supriešinimas visą valstybę veda į nepasitikėjimą, priešpriešą, provokuoja neapykantą ir nepagarbą vieni kitiems. Nuolat kalbu su verslininkais, kad visuomenė turi matyti, jog verslo bendruomenei rūpi visos visuomenės būklė. Verslas turi suvokti savo atsakomybę ir investuoti į visuomenę, nes priešingu atveju įtampa tik didės, o politikai išnaudos šią situaciją savo tikslams. Ne tik verslas, bet ir likusios visuomenės grupės – politikai, akademinė bendruomenė, savivalda, mokytojai, gydytojai ir kt. negali užsiimti tik savo darbais. Jeigu reikia laiko suvokti, kad tokia situacija niekam negali atnešti naudos, – tebūnie, bet suvokimas, kad reikia VISIEMS keistis, privalo būti skatinamas ir jis privalo įvykti.
Visi susitelkę turime pradėti investuoti į visuomenės auginimą. Jeigu paliksime visuomenės ugdymą tik politikams, atsidursime ties labai pavojinga riba, kai iki visiško populizmo įsigalėjimo liks tik vienas žingsnis. Populizmo pasekmės valstybės ateičiai ir jos konkurencingumui bus pragaištingos, todėl visi turime daug atsakingiau žiūrėti į vykstančius procesus ir aktyviau dalyvauti priimant sprendimus.
Labai sudėtinga nuspėti, kaip per šį lūžių laikotarpį pasikeis visuomenė, todėl mums būtini mąstymo ir požiūrių pokyčiai, kuriems verslas, politikai ir akademinė bendruomenė turi paruošti visuomenę, kad jie nesijaustų „pralaimėjusiais“. Negalime sustabdyti technologinės pažangos, nes taip sustabdysime ekonomikos augimą, taip pat negalime paveikti naftos kainų ar suvaldyti globalaus verslo, bet galime išspręsti savo vidines problemas, galime skirti didesnį dėmesį švietimui, galime parengti savo jaunąją kartą ateities iššūkiams, o vyresniems suteikti galimybes investuoti į savo kompetencijas. Galbūt esame nedidelė tauta, bet kai mūsų nedaug, lengviau susitelkti ir pradėti dirbti išvien, kad laimėtojų šalyje turėtume kuo daugiau.
Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas
