Artėjant naujam šildymo sezonui visuomenę vis labiau domina energetikos ministro Arvydo Sekmoko pažadėta šilumos ūkio reforma, tačiau kol kas jokios informacijos apie ją, nors šilumininkai to ir reikalauja, nepateikiama. Ar planuojami pokyčiai bus naudingi ir kokių sprendimų trūksta, kad vartotojų taip negąsdintų naujasis šildymo sezonas, naujienų agentūra ELTA klausė Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidento Juozo Antanaičio.
ELTA: Visuomenė su nerimu laukia ateinančio šildymo sezono, tačiau Energetikos ministerija kol kas neatskleidžia šilumos ūkio reformos detalių. Kaip manote, kodėl?
J. Antanaitis: Iki šiol buvo tikimasi, kad galbūt Energetikos ministerija ruošia racionalų ir pagrįstą centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektoriaus reformos planą, kuris padės išspręsti įsisenėjusias problemas ir pagerins šildymo bei karšto vandens prieinamumą Lietuvos gyventojams, kuriems ši problema yra daug aktualesnė negu tolimos perspektyvos strateginiai projektai.
Deja, paskelbta informacija ne tik kelia nusivylimą, bet, atrodo, kad vėl gali būti inicijuotos neapgalvotos reformos, kurios ne tik neduotų, kaip ir iki šiol, lauktų rezultatų, bet ir pažeistų vartotojų aprūpinimo šiluma techninius ir ekonominius pagrindus. Žmones, kurie šilumos ūkį pažįsta ne iš laikraščių, o daug metų realiai dirba šiame sektoriuje, tokie užmojai glumina. Todėl manome, kad būtina pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.
Būsto rūmai kreipėsi į Energetikos ministeriją su prašymu supažindinti visuomenę apie numatomą šilumos ūkio reformą. Kol kas atsakymo jokio negauta. Analogiškus paklausimus, kiek mums žinoma, teikė ir kitos organizacijos, tačiau ir jos atsakymų negavo.
ELTA: Šilumininkai teigia, jog Trečiojo paketo principų įgyvendinimas šilumos sektoriuje nėra racionalus, nors A. Sekmoko įsitikinimu, tokiu būdu valstybė „atsistotų“ tarp šilumos gamintojų ir vartotojų bei užtikrintų didesnį skaidrumą. Kodėl šiuo klausimu su ministru nesutinkate?
J. Antanaitis: Europos Sąjungos direktyvos reglamentuoja tik elektros ir dujų sektorių išskaidymą. Ar racionalu šilumos gamybos šaltinius atskirti nuo šilumos tinklų pagal elektros ar dujų analogiją?
Ši tema jau seniai buvo nagrinėta tarptautinėse mokslinėse bei praktinėse konferencijose, kuriose prieita prie išvados, kad šilumos tiekimas iš esmės skiriasi nuo elektros ir dujų dėl technologinių ypatumų ir todėl toks veiklų dirbtinis atskyrimas nebuvo įgyvendintas jokioje valstybėje.
Ypatybė yra ta, kad centralizuoto šilumos tiekimo sistema yra labai inertiška ir rizikinga, palyginus su dujų ar elektros tinklais. Kol šiluma iš Gariūnų nukeliauja į Santariškes, praeina ne viena valanda: pasikeičia klimatinės sąlygos, energijos vartojimas, šilumos tiekėjui reikia iš anksto ruošti ir pildyti karštu vandeniu vamzdynus, kad vartotojai būtų patikimai aprūpinti bet kuriuo metu reikiamu šiluminės energijos kiekiu. Reikia nuolat turėti veikiančius katilus, dirbantį vandens paruošimo ūkį, cirkuliacinius siurblius.
Šilumos tiekėjas yra atsakingas už termofikacinio vandens parametrus kiekviename įvade, jis turi nuolat palaikyti reikiamą temperatūrą, slėgį, vandens kokybę. Vamzdynuose gali bet kada atsirasti plyšimai, ištekėti vanduo. Ir šilumos tiekėjas, kaip licenziją turintis subjektas, turi būti nuolat pasiruošęs operatyviai spręsti šias problemas, panaudodamas šilumos tinklų ir šaltinių technines galimybes.
Užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą dideliuose miestuose nevaldant bent dalies šilumos šaltinių būtų praktiškai nerealu. Dėl šios priežasties Šilumos ūkio įstatyme buvo įrašyta nuostata, kad šilumos tiekėjas privalo išsaugoti savo nuosavybėje bent 30 proc. šilumos gamybos šaltinių, kad su jų pagalba užtikrintų šilumos tiekimo reguliavimą ir neužšaldytų miesto, pavyzdžiui, nutrūkus šilumos tiekimui iš konkuruojančių nepriklausomų šilumos gamintojų, kurie nėra atsakingi už šildymo režimus ar tiekimo patikimumą. Dabartiniai Energetikos ministerijos planai akivaizdžiai rodo, kad trūksta techninės kompetencijos, nes sprendimai grindžiami buitiniu patyrimu.
Tokius planus energetikai vertina skeptiškai, todėl ir vartotojų atstovai neturi pagrindo džiaugtis. Eksperimentas atskirti šilumos gamybos ir tiekimo veiklas valstybės mastu iki šiol nebuvo įgyvendintas jokioje pasaulio šalyje. Lietuvos energetikos ekspertai tvirtina, kad gamybos ir tiekimo atskyrimas norimo efekto neatneš ir tik pabrangins šilumą gyventojams.
Taip pat paaiškėjo, kad A. Sekmoko kalbos, esą Lietuvoje planuojama šilumos ūkio pertvarka atitinka trečiojo ES energetikos paketo reikalavimus, prasilenkia su tikrove. Kad tai yra akivaizdus A. Sekmoko melas, patvirtino ir tarptautinės centralizuoto šilumos tiekimo, vėsinimo ir kombinuotos šilumos bei elektros energijos gamybos asociacijos „Euroheat&Power“ prezidentas Birgeris Laursenas (Birger Lauersen).
ELTA: Vyriausybė iki rugsėjo 1 d. privalo patvirtinti elektros gamybos kvotas. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija jai siūlo perskirstyti elektros ir šilumos sąnaudas - perkelti elektros gamybą iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose į minimaliu režimu veikiančias Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Alytaus termofikacines elektrines. Kaip manote, kokį sprendimą priims Vyriausybė? Ar ji pasinaudos šilumininkų siūlymu, jų teigimu, leisiančiu šilumos kainą sumažinti iki 4 ct/kWh?
J. Antanaitis: Tai siūlo ir Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau manome, kad Vyriausybė nepalaikys nei jos, nei šilumininkų siūlymo ir tęs visuomenės kiršinimo liniją. Matyt, formaliai Vyriausybė nepriims jokio sprendimo.
Atpiginti šilumą ekonomiškai naudinga žmonėms, tačiau politiškai nenaudinga valdantiesiems politikams. Tai - pagrindinė politikų rinkimų platforma.
Dėl siūlymo perkelti elektros gamybą iš Lietuvos elektrinės Elektrėnuose į minimaliu režimu veikiančias didžiųjų miestų termofikacines elektrines galima pasakyti, jog tai, be jokios abejonės, sumažintų kainas ir racionaliai panaudotų šiluminę energiją. Dėl elektros gamybos atsiradęs karštas vanduo bus nukreiptas pastatams šildymti, o ne aušinti išleidžiamas į ežerą.
ELTA: Būdamas Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas esate arčiau daugiabučių namų gyventojų. Kokių priemonių siūlytumėte imtis, kad šiluma jiems - galutiniams vartotojams - atpigtų?
J. Antanaitis: Norint iš esmės sumažinti Lietuvos gyventojų sąskaitas už šilumą būtina įgyvendinti du pagrindinius projektus. Pirmiausia pervesti šilumos gamybos šaltinius nuo brangaus importuojamo iškastinio kuro (gamtinių dujų ir naftos produktų) prie daug pigesnio vietinio biokuro.
Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) ir šilumos tiekimo įmonių pateikiamais duomenimis, gamtinės dujos su galios ir transportavimo mokesčiais šių metų liepos mėnesį kainavo 2 tūkst. 50 lt/tne, arba 20 proc. daugiau negu 2011 m. liepos mėnesį, kai šilumos tiekimo įmonės už gamtines dujas mokėjo 1 tūkst. 721 lt/tne.
VKEKK šių metų gegužės mėnesį pateiktos prognozės pasitvirtina. Lietuvos miestuose, kuriuose pagrindinis kuras šilumos gamyboje yra gamtinės dujos, vidutinė šilumos kaina ateinantį šildymo sezoną sudarys apie 31 ct./kWh, tuo tarpu praėjusį šildymo sezoną tų pačių „dujinių“ miestų gyventojai už šilumą mokėjo apie 30 ct/kWh. Tarp šių miestų - Prienai, Joniškis, Trakai, Druskininkai, Anykščiai, Šalčininkai, Kaunas, Vilnius, Jonava, Klaipėda, kurių šilumos vartotojai sudaro net apie 75 proc. visų centralizuotos šilumos sistemos vartotojų.
Lietuvos miestuose, kuriuose pagrindinis šilumos gamyboje naudojamas kuras yra apie 2,5 karto pigesnis biokuras, vidutinė šilumos kaina artėjantį šildymo sezoną sudarys apie 21 ct/kWh, tuo tarpu praėjusį šildymo sezoną buvo 22 ct/kWh. Tiek mokės Molėtų, Tauragės, Radviliškio, Utenos, Širvintų, Raseinių, Varėnos, Šilalės, Birštono, Mažeikių, Kretingos, Lazdijų, Švenčionių, Kelmės, Šilutės ir Plungės gyventojai, kurie sudaro tik 25 proc. visų centralizuotos šilumos sistemos vartotojų.
Taip pat reikėtų atnaujinti daugiabučius gyvenamuosius namus pagal Vyriausybės patvirtintą Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą, kuri leistų taupyti gyventojų lėšas po modernizavimo net įvertinus investicijas.
Tačiau modernizavimas Lietuvoje praktiškai nevyksta. Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros duomenimis, modernizuotų daugiabučių namų yra tik apie 470 vnt. (1,2 proc.) iš 40 tūkst., esančių Lietuvoje.
ELTA: Kaip manote, ar susidariusias problemas šilumos ūkyje išspręstų bendros šilumos ūkio sektoriaus politikos sukūrimas? Jei taip, kuo ji turėtų būti pagrįsta?
J. Antanaitis: Teisinė bazė yra pakankama, reikia tik preciziškai vykdyti Lietuvos įstatymus, atšaukti paskutinius „patobulinimus“ Šilumos bei daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymuose, kituose teisės aktuose ir baigti išnaudoti problemas energetikoje ir būste politiniam spekuliavimui ir žmonių mulkinimui.
Turi būti priimtas bendras partijų nutarimas, kad melas šioje srityje yra tabu ir žmonėms būtina kalbėti tik tiesą - viską daryti tik žmonių labui, o ne politinių ambicijų tenkinimui. Nė viena atlikta „reforma“ kaštų nesumažino, mokesnių naštos taip pat, bet netgi priešingai - padidino. Ir tai reikia tiesiai šviesiai pripažinti. Reikia baigti eksperimentuoti skaudžiausia gyventojų sritimi.
