Lavrentijus Berija mums daugiausia žinomas kaip nekaltų žmonių budelis ir moterų prievartautojas. Tačiau kaip tik jis susilpnino Lietuvos rusinimą.

Katynės tragedija

Praėjusį rašinį baigėme pasakojimu apie tai, kaip į valdžią atėjo L. Berija. Jis greitai išsikovojo Josifo Stalino pasitikėjimą ir 1941 metais buvo paskirtas Liaudies komisarų tarybos (taip tuo laiku buvo vadinama ministrų taryba) pirmininko pavaduotoju. Komisarų tarybos pirmininku tuo metu buvo V. Molotovas, kuris dar užėmė ir užsienio reikalų komisaro postą. Tai jis 1939 metų rugpjūčio 23 dieną pasirašė nepuolimo sutartį su Vokietija ir pasidalijo Europą. Slaptuosiuose protokoluose buvo numatyta, kad sovietų interesų sferai atitenka Suomija, Estija, Latvija, rumuniškoji Besarabija ir rytinė Lenkijos dalis. Na o Lietuva ir likusioji Lenkijos dalis pagal tuos protokolus atiteko Vokietijai.

Tiek V. Molotovas, tiek L. Berija buvo artimiausi J. Stalinui žmonės. Jie spręsdavo visus svarbiausius sovietų šalies klausimus.

Literatūros kūriniuose ar kino filmuose L. Berija dažniausiai vaizduojamas kaip moterų ir merginų prievartautojas. Iš tikrųjų, tai buvo labai žiaurus ir klastingas žmogus. Vykdydamas J. Stalino valią, jis pridarė daug kruvinų darbų. Būtent L. Berija 1940 metais Politbiurui pasiūlė sušaudyti lenkų karininkus, kurie per Raudonosios armijos invaziją buvo patekę į rusų nelaisvę. Taigi sovietų režimas aplink Katynę sušaudė 21 857 lenkų belaisvius.

REKLAMA

Pirmieji apie masines kapavietes Katynės miške prakalbo vokiečiai. 1943 metais jų sušaukta tarptautinė komisija konstatavo, kad 1940 pavasarį lenkus sušaudė sovietų enkavėdistai. Sovietai tai neigė. Išvadavus Smolenską, jie suorganizavo savo komisiją, o ši „nustatė“, kad lenkus esą sušaudę vokiečiai.

Ši versija buvo palaikoma iki pat 1990 metų. Tik tais metais Sovietų Sąjungos vadovybė pripažino, kad tai NKVD darbas. 2010 metais Rusijos Dūma priėmė pareiškimą apie Katynės tragediją. Išslaptinus ilgus metus uždraustus dokumentus paaiškėjo, kad lenkus sušaudyti ir pasiūlė, ir žudynes organizavo L. Berija.

Čečėnų deportacija

L. Berija daugiausia prisidėjo ir iškeliant kai kurias tautas iš tų vietų, kuriose jos gyveno amžių amžius. 1944 metais jis pats nuvykęs į Grozną organizavo čečėnų ir ingušų deportaciją. J. Stalinas tas tautas buvo apkaltinęs, kad per okupaciją jos esą padėjusios vokiečiams. Kad sėkmingai įvykdytų tą operaciją, iš visos Sovietų Sąjungos į Grozną suvažiavo apie 19 000 NKVD pareigūnų ir per 100 000 karių. Oficialiai jie dalyvavo mokymuose, kaip kariauti kalnuotose vietovėse.

Ištrėmus iš tėvynės čečėnus ir ingušus, L. Berija pasiūlė J. Stalinui deportuoti ir balkarus, turkus meschetinus, kurdus. Atseit jie, pasienio rajonų gyventojai, turintys giminių Turkijoje, esą gabenantys kontrabandą, skleidžianys „emigracines nuotaikas“. Dauguma čečėnų, ingušų buvo išvežti į Sibirą ir Kazachstano dykumas, kitos tautos – į Kirgiziją, Uzbekiją. Jiems grįžti į tėvynę buvo leista tik 1956 metais, kai Nikita Chruščiovas pradėjo destalinizaciją.

Vadovavo kuriant bombą

Po karo pagrindinis L. Berijos rūpestis buvo sukurti atominę bombą. Tam jis buvo sutelkęs ir žymiausius sovietų fizikus, ir specialistus iš Vokietijos, ir šnipus, kurie dirbo sovietams. 1949 metų rugpjūčio 29 dieną Semipalatinsko poligone buvo išbandyta pirmoji sovietų atominė bomba. Jos galingumas buvo 22 kilotonos. Už atominės bombos sukūrimą Sovietų Sąjungos maršalui L. Berijai buvo paskirta J. Stalino premija.

REKLAMA

Na o pirmoji sovietų vandenilinė bomba buvo išbandyta 1953 metų rugpjūčio 12 dieną, kai L. Berija jau buvo areštuotas.

Uždraudė kankinimus

Mirus J. Stalinui, prasidėjo kova dėl valdžios. Pagrindiniai pretendentai į Sovietų Sąjungos vado postą buvo J. Stalino bendražygiai Georgijus Malenkovas, L. Berija ir N. Chruščiovas.

Iš pradžių pirmuoju smuiku griežė L. Berija. Per „didžiojo vado“ laidotuves iš Kremliaus mauzoliejaus tribūnos jis pasakė graudžią kalbą, o per bendrą Ministrų tarybos, Komunistų partijos Centro Komiteto ir Aukščiausiosios Tarybos plenumą Ministrų tarybos pirmininku pasiūlė išrinkti G. Malenkovą. Tam pasiūlymui buvo vienbalsiai pritarta.

Savo ruožtu G. Malenkovas tą pačią dieną L. Beriją paskyrė pirmuoju savo pavaduotoju ir Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministru. L. Berija tuoj pat prie Vidaus reikalų ministerijos prisijungė ir Valstybės saugumo ministeriją. Taigi kovodamas dėl valdžios L. Berija rėmėsi jėgos struktūromis. Jis pakeitėtė visų sovietinių respublikų ir daugelio Rusijos sričių vidaus reikalų ministrus, o šie ėmėsi kadrų pertvarkos.

Iš pat pirmų dienų L. Berija vykdė antistalininę politiką ir visiems stengėsi parodyti, kad jis neva buvęs tik J. Stalino represijų vykdytoju, o kitaip pasielgti negalėjęs. Tuo metu J. Stalino vardas dingo iš viešosios erdvės, buvo stengiamasi apie jį net neužsiminti.

L. Berija įsakė peržiūrėti ir daugelio areštuotųjų bylas. Buvo paleisti iš suėmimo „tarybinės santvarkos kenkėjai“ gydytojai, aviatoriai. Jiems iškelti bylas buvo nutaręs J. Stalinas, tad jeigu jis būtų likęs gyvas, visi tie žmonės arba būtų buvę sušaudyti už „tėvynės išdavimą“, arba būtų ilgam išvežti į Sibirą.

L. Berija paruošė ir amnestijos įstatymą visiems kitiems. Iš lagerių sugrįžo daugiau kaip milijonas kriminalinių nuteistųjų, buvo nutraukta beveik 400 000 bylų.

L. Berija dirbo išsijuosęs – vos ne kasdien išleisdavo po įsakymą. Jis įsakė griežtai laikytis Baudžiamojo proceso kodekso ir uždraudė kankinti tardomuosius bei kalinius. Be to, paliepė sunaikinti visus kankinimo įrankius. Sakytum, čia tokie lyg ir ne ministro lygio įsakymai, bet jie palengvino gyvenimą šimtams tūkstančių žmonių, kurie dar prieš keletą dienų buvo kankinami iki sąmonės netekimo, žalojami, kol sutikdavo pasirašyti, kad jie esantys tėvynės išdavikai ir kokių nors anglų ar amerikiečių šnipai.

REKLAMA

Nacionaliniai kadrai

L. Berija ėmėsi pertvarkyti ir politinį gyvenimą, ypač – vadinamąją nacionalinę politiką. Dar neseniai deportavęs tautas, dabar jis jau reikalavo, kad sovietinių respublikų vadovai ir kiti aukšti pareigūnai būtų ne rusai, o vietinės tautybės atstovai. Vykdant jo nurodymus, Lietuvoje vietoj saugumo ministro ruso Piotro Kondakovo buvo paskirtas lietuvis Jonas Vildžiūnas. Lietuviškas tapo ir Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto biuras. Daugiau kaip 2000 rusakalbių vadovaujančių darbuotojų, atvykusių į Lietuvą po karo, 1953 metų vasarą buvo išsiųsti atgal.

Kalbama, jog į L. Berijos nemalonę už tai, kad vykdė neteisėtas represijas, buvo patekęs ir Lietuvos kompartijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. 1953 metų gegužės 26-ąją buvo priimtas Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro Komiteto nutarimas Lietuvos klausimu. Jame A. Sniečkus kaltinamas lenininės-stalininės nacionalinės politikos neišmanymu, nesugebėjimu susidoroti su partizanais, teigiama, kad daug žmonių buvo suimta ir ištremta remiantis mažareikšmiais įrodymais arba visai be jų, kad dėl neteisingos partijos politikos pogrindinę kovą remia daug gyventojų. Beje, suimtas Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo nuvežtas į Maskvą ir ten apie valandą kalbėjosi su L. Berija.

Sušaudytas generolo

Neaišku, kaip būtų pasisukęs gyvenimas, jei prie sovietų šalies vairo būtų stojęs L. Berija. Jis žadėjo sustabdyti kolektyvizaciją, sakė, kad partija turinti ne valdyti šalį, o užsiimti tik propaganda. Tos kalbos ir darbai bendražygiams ėmė nepatikti. G. Malenkovas pajuto, kad jo pavaduotojas jau kartais neklauso jo ir daro ką sumanęs. Jam buvo baisu, kad represines struktūras savo rankose turintis L. Berija gali užgrobti valdžią. Tad kai tik N. Chruščiovas pasiūlė L. Berijos atsikratyti, jis iš karto sutiko.

Oficialiai Komunistų partijos Centro Komiteto prezidiumo nariams buvo pasakyta, kad L. Berija planuojąs valstybinį perversmą ir ketinąs areštuoti visą Centro Komitetą. Kaip sakė N. Chruščiovas, L. Berija tai padarysiąs per operos „Dekabristai“ premjerą. Tad nieko nelaukiant birželio 26 dieną per Centro Komiteto posėdį L. Beriją buvo suimtas. Netrukus, per Centro Komiteto liepos plenumą, beveik visi jo nariai pasmerkė L. Beriją ir jo „antipartinę veiklą“.

REKLAMA

Su L. Berija Komunistų partijos vadai ilgai nesiceremonijo. Jam ir keliems jo bendražygiams saugumiečiams buvo iškeltos bylos. L. Berija buvo apkaltintas špionažu britų naudai, noru sugriauti sovietinę santvarką, atkurti kapitalizmą, taip pat – moraliniu iškrypimu, piktnaudžiavimu valdžia, represijų organizavimu. Teisme buvo įrodyta, kad jis išprievartavo apie 200 moterų. Tačiau skaitant jų parodymus matyti, kad kai kurios jų buvo tuo patenkintos ir naudojosi komisaro teikiamomis gyvenimo gėrybėmis.


Rašyti komentarą...
k
ka cia bepasakysi
2012-02-26 21:55:47
Pranešti apie netinkamą komentarą
iskrypeliu visom prasmem sutve.
Atsakyti
0

P
Phenom
2012-02-27 12:59:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
Susiskti kacapai...senai aisku kad jie nepilno proto buvo...zude visus, tiek savus, tiek kitus...nieko svento neturejo..o gal ir lig siol neturi...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (4)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų