REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Rusijos invazija suteikė naują impulsą Vakarų trajektorijai, portale Politico rašo Olga Oleinikova, Sidnėjaus technologijos universiteto Ukrainos demokratijos iniciatyvos vadovė.

Rusijos invazija suteikė naują impulsą Vakarų trajektorijai, portale Politico rašo Olga Oleinikova, Sidnėjaus technologijos universiteto Ukrainos demokratijos iniciatyvos vadovė.

REKLAMA

Ką šiandien reiškia būti ukrainiečiu? Konflikto metu, kurio metu Vladimiras Putinas bent iš dalies neigia Ukrainos valstybingumą, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Ir jis turi atsakymą, kurio Rusijos prezidentas vargu ar supras. Šiuolaikinė ukrainiečių tapatybė šiandien siejasi ne tik su istorija, etniškumu ar kalba. Vis dažniau tai sukasi aplink bendrų provakarietiškų vertybių rinkinį – aplink vertybes, kurios stiprėja su kiekvienu Rusijos artilerijos sprogimu.

Žinoma, Ukraina turi ilgą tapatybės istoriją, besitęsiančią bent iki viduramžių. Tačiau moderniaisiais laikais tik 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai, šalis gavo galimybę formuoti savo užsienio ir vidaus politiką. Per tuos metus daugybė įvykių užtikrino, kad Ukraina krypsta nuo Maskvos į Vakarus.

REKLAMA
REKLAMA

Iki 2000-ųjų vidurio Ukraina vykdė „daugiavektorinę“ užsienio politiką, siekdama partnerystės tiek su Vakarų šalimis, tiek su Rusijos Federacija, išlikdama neutralia jokiam blokui nepriklausančia valstybe. Tačiau vėliau Ukrainoje kilo Oranžinė revoliucija ir metais prezidentu 2005 buvo išrinktas į Vakarus besiorientuojantis politikas Viktoras Juščenka.

REKLAMA

Penkerius V. Juščenkos valdymo metus Ukraina suko Europos link, nes šalis siekė tapti dalimi tokių partnerysčių, kaip Europos Sąjunga ir NATO. Nors tuo metu šios pastangos nesulaukė didelio visuomenės palaikymo – ypač šalies rytiniuose ir pietiniuose regionuose, kur parama Rusijai išliko stipri – vis dėlto šiuo laikotarpiu Ukraina pradėjo kurti tikras demokratines tradicijas ir atsiriboti nuo posovietinės autoritarinės politinės kultūros.

Kaip vienas pirmųjų „proukrainietiškų“ lyderių po šalies nepriklausomybės atkūrimo, V. Juščenka tikėjo, kad Ukrainos ryšių su jos etninėmis šaknimis, kalba, tradicijomis ir istorija kūrimas išpopuliarins pronacionalines nuostatas visoje šalyje ir atitolins šalį nuo Rusijos, arčiau Vakarų. Taigi jo vadovaujama vyriausybė pradėjo platų mokslo, švietimo ir kultūrinio darbo spektrą, siekdama atkurti šalies nacionalinę atmintį ir ukrainietišką tapatybę.

REKLAMA
REKLAMA

Tarp reformų ir teisės aktų, priimtų šiuo laikotarpiu, buvo įstatymas „Dėl 1932–1933 m. holodomoro Ukrainoje“. Priimtas 2006 m., jis oficialiai pripažino žmonių sukeltą badą Sovietų Ukrainoje kaip Ukrainos žmonių genocidą, tai rodo perėjimą nuo pagrindinės įvykių versijos, kurią ilgus metus propagavo Rusija, pažeidžiant istorijos vienpusiškumą.

Valdant V. Juščenkai, Ukrainos nacionalistai veteranai buvo pripažinti turinčiais tokias pačias teises ir valstybines išmokas, kaip ir Antrojo pasaulinio karo veteranai – tai aktuali problema, daugelį metų kursčiusi protestus ir konfliktus, žmones skirsčiusi į prorusišką ir proukrainietišką stovyklas. Ir nors Ukrainos stačiatikių bažnyčia nepriklausomybės pripažinimo sulaukė tik 2018 m., Juščenka pirmasis iškėlė šią idėją, o 2008 m. jam beveik pavyko ją įgyvendinti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors šiuo metu jo idėjos įgavo populiarumą, V. Juščenka kaip lyderis buvo itin nepopuliarus, o 2010 metais jį prezidento poste pakeitė prorusiškas veikėjas Viktoras Janukovyčius. Janukovyčiaus laikais Ukrainos tapatybės klausimas vėl tapo antraeiliu prioritetu. Provakarietiškos tapatybės erdvė susitraukė, įsispraudusi tarp nostalgijos sovietmečiui ir siauro pažiūrų etninio nacionalizmo.

Tik po to, kai per 2013 m. Euromaidano protestus V. Janukovyčius buvo nuverstas, šalis vėl pradėjo savo kelionę provakarietiškos nacionalinės tapatybės link – tai naujos pastangos, kurioms postūmį suteikė Rusija, aneksavusi Krymą ir vėliau įsiveržusi į Donbasą bei Luhanską.

REKLAMA

2015 metais Ukrainos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį propaguoti komunistinius simbolius bei visus su nacionalsocializmu susijusius simbolius ir propagandą. Draudimas buvo taikomas paminklams, taip pat vietovių ir gatvių pavadinimams, o tai paskatino viešųjų erdvių pervadinimo lenktynes.

Maždaug tuo metu daugelis šeimų nusprendė savo namuose nebevartoti rusų kalbos ir perėjo prie ukrainiečių kaip pagrindinės kalbos namuose ir viešumoje. Prisimenu, kaip daugelis mano draugų atsikratė rusiškų kompiuterių klaviatūrų ir pradėjo rašyti bei kalbėti tik ukrainiečių kalba, tai daro ir šiandien.

Vyriausybė taip pat priėmė daugybę įstatymų, skatinančių ukrainiečių kalbos vartojimą, 2019 m. oficialiai paversdama ukrainiečių kalbą vienintele priimtina viešųjų paslaugų sferoje. Šiuo nauju įstatymu visi registruoti knygynai buvo įpareigoti turėti bent 50 procentų knygų ukrainiečių kalba, o leidėjai pasirūpino, kad ši kalba būtų vartojama ne mažiau kaip pusėje jų metinės produkcijos. Visi pranešimai, plakatai, bilietai, brošiūros ir informacinė medžiaga, visa audiovizualinė informacija muziejuose ir parodose dabar turėjo būti ukrainiečių kalba.

REKLAMA

Kultūros ir informacijos politikos ministerija netgi pradėjo keletą „flash mob‘ų“, siekdama populiarinti kalbą. Žvelgiant į visuomenės apklausas, 2019 metais tokiai valstybės kalbos paramai pritarė 61 proc. Tačiau rusakalbiuose pietų ir rytų regionuose šią paramą vis tiek nusvėrė susirūpinimas dėl rusų kalbos statuso.

Tuo pačiu metu sustiprėjo teigiamas požiūris į narystę ES ir NATO bei bendras provakarietiškas kursas. 2021 metų apklausos duomenys rodo, kad galimame referendume dėl narystės NATO už balsuotų 59 procentai, kai 2014 metais, iškart po Krymo aneksijos už būtų balsavę 30 procentų. Tik 28 procentai pasisakė prieš narystę Vakarų aljanse.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar Rusija įsiveržė į Ukrainą. Negali būti jokių klausimų apie karo poveikį visuomenės nuomonei. Užpuolimas ir po jo sekę žiaurumai dar labiau sutvirtino Ukrainos, kaip atskiros nuo Rusijos, ir kaip provakarietiško likimo tautos, idėją.

Karas daro tai, ko šalies politinės partijos niekada nesugebėjo padaryti, suteikiant aiškią viziją, ką reiškia būti ukrainiečiu – suvienija šalį laisvos ir klestinčios Ukrainos, kaip Vakarų civilizacijos dalies siekiu. Visoje šalyje vis daugiau žmonių save laiko ukrainiečiais, net ir rusakalbiuose rajonuose, kurie patyrė žiauriausią ataką.

Būti ukrainiečiu šiandien yra daugiau nei tik būti konkrečios etninės grupės nariu, kalbėti tam tikra kalba ar priklausyti tautai. Šis supratimas išsiplėtė ir apima visus tuos, kurie dalijasi laisvės, taikos, lygybės ir demokratijos vertybėmis, kurie siekia apsaugoti savo žemę ir kultūrą, o prireikus paaukoti gyvybes už tuos, kuriuos myli.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų