V. Putinas „trolina“ Vakarus – ir tai nėra šiaip užgaida

Baltieji rūmai penktadienį pažemino Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, pareiškę, kad prezidentas Donaldas Trumpas nedalyvaus formaliame susitikime su juo „Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo forume“ Vietname, nepaisant to, kad Kremlius kelis sykius skelbė jog dviejų lyderių susitikimas įvyks. Akivaizdu, kad dialogas tarp JAV ir Rusijos yra pažeistas daug labiau, negu to pageidautų rusai, tikina Leonidas Beršidskis leidinyje „Bloomberg“.

Ar galima teigti, kad V. Putinas padarė kažkokią strateginę klaidą, atvirai užsiėmęs amerikiečių ir kitų Vakarų demokratijų „trolinimų“ tuo metu, kuomet ten vyko svarbūs 2016-ųjų ir 2017-ųjų rinkimai?

Protingi žmonės kalba, kad padarė. „Taktine prasme tai buvo puikus darbas, – pažymėjo buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, pasisakydamas konferencijoje lapkričio 9-ąją. – Tačiau strategine prasme tai, ką jie padarė, – tai jau nesėkmė. Jie sugebėjo atstumti daugelį iš didžiųjų Vakarų valstybių, tuo pačiu ir šalių, kuriose jie plauna pinigus“.

Neseniai publikuotame straipsnyje „The Guardian“ žymus Rusijos ekspertas Markas Galeotti iškėlė tokią mintį: „Jeigu Putinas manė, kad jo programišių išpuoliai, tam tikrų jėgų finansinis palaikymas ir panašūs triukai padės jam suformuoti politikos tendencijas Vakaruose, tai dabar jam tenka peržiūrėti savo įsitikinimus… Griaunantis Putino polinkis veiksmams, kurie yra žalingi, matyt, yra jo buvusios karjeros KGB padarinys, jo nesusitaikymo su pasaulinės galios vardo netekusios Rusijos statusu ir kitų, gerokai priimtinesnių, būdų atstovauti Rusijos interesus, nebuvimas. Kol Putinas reikalauja iš savo trolių, diplomatų ir lobistų naudotis bet kuria galimybe, kad sėtų susiskaldymą ir nepasitikėjimą Vakarų šalyse, nepriklausomai nuo ilgalaikio poveikio, jis rizikuoja Rusiją paversti atstumtąja šalimi.“

REKLAMA

Vakarų ekspertai Rusijos klausimais jau daugelį metų ginčijasi apie tai, kas yra stiprioji Putino pusė: strategija ar taktika? Jeigu manytume, kad jo kampanijos, nukreiptos į chaoso sklaidą ir, kai kuriose šalyse, populistinių kandidatų iškėlimą rinkimuose, atsisuko prieš pačią Rusiją, tai Putinas – taktikas, kuris negali nesivelti į trumpalaikius žaidimus ir tuo pačius patiriantis nuostolių ilgalaikėje perspektyvoje.

 

L. Beršidskis pripažįsta, kad V. Putiną stebi nuo to laiko, kuomet šis dar net nebuvo prezidentu, ir tokių dalykų nesiimtų tvirtinti. Per pirmuosius aštuonerius savo prezidentavimo metus Rusijos lyderis bandė žaisti dviejų krypčių žaidimus vienu metu.

Pirmojo savo prezidentavimo laikotarpiu V. Putinas stengėsi sekti „Pax Americana“ taisyklėmis, siekdamas ekonominio efektyvumo, versdamas vyriausybę siekti gamybos rezultatų padvigubinimo ir pretenduoti į aukščiausias eilutes tarptautinėse reitingų eilutėse, tokiose kaip Pasaulinio banko „Doing Business“ reitingas. Jis netgi kalbėjo apie galimybę Rusijai stoti į NATO. Net jeigu jo vidaus politika tuomet ir nebuvo liberali, Putinas pirmąjį savo prezidentavimą mažai kuo skyrėsi nuo, tarkim, Viktoro Orbano iš Vengrijos ar Jaroslawo Kaczynskio iš Lenkijos bei Silvio Berlusconi iš Italijos.

Antrojo prezidentavimo laikotarpiu V. Putinas pradėjo palaipsniui pavargti nuo Vakarų taisyklių ir pabandė paversti Rusiją lygiateise derybų su JAV ir Europos šalimis dalyve. Tuomet, dėka išaugusių naftos kainų, Rusijos pajamos pradėjo ženkliai augti, ir jos turtai pasklido po visą pasaulį, kas sustiprino Putino pasitikėjimą savo jėgomis. To periodo kulminacija tapo kalba, kurią Putinas pateikė Miuncheno saugumo konferencijoje 2007-aisiais ir kurioje jis apkaltino JAV linkusia pernelyg dažnai naudotis jėga sprendžiant tarptautinių santykių klausimus. Tačiau tas Putinas vis dar palaikė partnerystę su Vakarais, kurie sutiko su Rusijos dalyvavimu Didžiajame aštuonete ir priėmė jos pagalbą kovoje su terorizmu.

REKLAMA

Kol Putinas užėmė šalies premjero pareigas 2008-2012 metais, jis, akivaizdu, priėjo išvados, kad strategijos, paremtos partnerystės idėja, neveikia. Tai paaiškina jo staigų viešą ginčą su tuomečiu Rusijos prezidentu Dmitrijumi Medvedevu dėl Vakarų kišimosi į Libijos konfliktą 2011-aisiais. Kuomet rusai išėjo į gatves dėl fiktyvių rinkimų, o JAV generalinė sekretorė Hillary Clinton atvirai palaikė protesto dalyvius, antrasis ilgalaikio žaidimo kelias, kurį D. Medvedevas pratęsė, buvo užbaigtas.

Putinas beveik niekuomet nesielgė neprognozuojamai arba netvarkingai. Tikėtina, strategine prasme jis kūrė daug protingesnį žaidimą, negu bet kuris jo laikų Vakarų lyderis, ir tai paaiškinama dar ir tuo, kad jam neteko pernelyg pergyventi dėl pergalių rinkimuose. Todėl jis vargu ar pavirs į taktiką-oportunistą savo trečiojo termino metu. Paprasčiausiai jo dabartinis žaidimas numato niūrią kelionę po nežinomybę, ir, tikėtina, tai karts nuo karto išgąsdina jo parankinius, o, galimai, ir patį Putiną.

Daugelis mano, kad viskas, ką Putinas padarė po Krymo aneksijos 2014-aisiais, – tai serija reakcingų, oportunistinių ir galutiniame rezultate, klaidingi žingsniai. Jis užgrobė Krymą, paprasčiausiai todėl, kad jis galėjo tai padaryti; jis įžiebė karą Ukrainos rytuose, nes tai buvo paprasta; jis nusitaikė į Siriją, nes ten susiformavo vakuumas; suorganizavo propagandines kampanijas ir „aktyvių priemonių“ kampanijas Didžiojoje Karalystėje, JAV ir kitose Vakarų šalyse, nes jos buvo tam nepasirengusios; jis privertė savo pavaldinius susidraugauti su ultradešiniaisiais politikais visoje Europoje ir juos palaikyti, nes jiems reikėjo draugų ir – kaip tai nutiko su Marine Le Pen – pinigai. Jis galėjo daryti įtaką žmonėms ir procesams, tačiau jis nesugebėjo susirasti draugų: susidaro įspūdis, kad su kiekvienu žingsniu jis įgydavo tik priešų.

Deja, tai, greičiausiai, yra trečiasis Putino ilgalaikio žaidimo kelias. Jis netiki, kad iš bendradarbiavimo su Vakarais sulauks kokios nors naudos. Pastaruosius kelerius metus jis reguliariai kartoja apie tai, kad sankcijos prieš Rusiją nebus nutrauktos, ką ji bedarytų. Todėl jis veržiasi įrodyti, kad Vakarų šalys – ir visų pirma JAV – tokios netvirtos, kad net silpnas stumtelėjimas gali išvesti jas iš pusiausvyros. Ir ši demonstracija yra skirta besivystančioms šalims. Ji skirta įkvėpti Azijos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalis, kad šios mestų iššūkį JAV hegemonijai – kad jos pradėtų svarstyti Vakarus kaip milžiną molinėmis kojomis. Ir tai gali visai suveikti: Filipinų prezidentas Rodrigo Duterte žavisi Putinu. Putino demonstruojamos Vakarų silpnybės, tikėtina, paveikia netgi ir Kiniją, kuri, matomai, atsisakė nuo bandymų spartinti liberalizacijos procesus.

REKLAMA

Globalaus „trolintojo“, globalaus džokerio, amžino oponento kelias – tai kelias vienam, nors ir neblogai įsipaišo į rusišką charakterį bei norą laimėti kaip nesąžiningo elgesio auka. Susikuria įspūdis, kad Putinas jaučia nežmoniškus skausmus ten, kur anksčiau vyko Didžiojo aštuoneto susitikimai, diplomatiniai susitikimai aukščiausiu lygmeniu ir dvasingi pokalbiai su Vakarų lyderiais.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų