57 brigados artilerijos padalinio vadas sakė, kad jo ginklai šaudė į Rusijos karius net dieną prieš gegužės 10 d. prasidėjusį įsiveržimą į šiaurės rytinę Charkivo sritį. Jis sakė, kad pajėgos gausiai telkėsi Rusijos sienos pusėje.
Bando sutelkti pajėgas
„Mes taikėmės į tankus pasienyje. Tai jau buvo tikras karas“, – pasakojo 26 metų vadas Saša.
Antrojo artilerijos dalinio vadas panašiai patvirtino, kad brigada buvo perkelta anksčiau, kad sustiprintų gynybą šia kryptimi.
Portalas „SkyNews“ skelbia, jog prieš tai kariai gynė Kupjansko miestą, taip pat esantį Charkive. Iš šių komentarų galima suprasti, kaip Ukraina bandė iš anksto sutelkti pajėgas, kad pasipriešintų Rusijos pajėgoms šiaurinės rytų Ukrainos sienoje.
Tačiau šio žingsnio anaiptol nepakako, kad būtų išvengta didžiausio Ukrainos puolimo nuo tada, kai Rusija beveik prieš dvejus su puse metų pradėjo plataus masto invaziją.
Pirmosios puolimo dienos
Vienas šaltinis Ukrainoje, apibūdindamas pirmąsias Charkivo puolimo dienas gegužės pradžioje, sakė, kad buvo akimirkų, kai jis baiminosi, jog Ukrainos gynyba bus pralaužta. Šaltinis teigė, kad nuo to laiko padėtis stabilizavosi, tačiau negali pasakyti, kiek laiko taip bus.
Bandant apsilankyti pas 57-osios brigados karius žurnalistams situacija buvo sudėtinga – jie sustabdyti ir jiems liepta apsigręžti. Vieta pernelyg pavojinga.
Laikinoje bazėje, saugiai atsitraukęs nuo fronto linijos, artilerijos padalinio vadas Saša planšetėje ir nešiojamajame kompiuteryje naudojasi elektroniniais žemėlapiais, kad patvirtintų taikinius, kuriuos turi atakuoti.
Jis sakė, kad jis ir jo komanda persikėlė iš Kupjansko fronto gegužės 4–5 dienomis.
„Iš tiesų buvome perkelti čia anksčiau, – sakė Saša. Tačiau jis leido suprasti, kad būtų norėjęs turėti daugiau laiko pasiruošti. – Nežinau visos situacijos ir kodėl taip atsitiko. Bet tikrai žinau, kad norint geriau atremti puolimą, mums gali prireikti arba daugiau laiko, arba geriau įtvirtintų pozicijų. Prieš puolimą jau smogėme į taikinius Rusijos teritorijoje, nes žinojome, kad jie ten renkasi. Jie įžūliai telkėsi“.
Nesibaigiantys smūgiai
Saša apibūdino tą akimirką, kai rusai pradėjo žengti į priekį. Pasak jo, viskas prasidėjo nuo trijų valandų artilerijos ugnies į Ukrainos taikinius prieš sausumos kariuomenei kertant sieną.
„Norėčiau, kad rusai būtų buvę sustabdyti pasienyje“, – sakė jis.
Tada prasidėjo įnirtingas mūšis, kai rusų pėstininkai, padedami dronų atakų ir artilerijos ugnies, veržėsi į priekį.
Saša sakė, kad chaoso metu jis stengėsi surinkti informaciją, kad jo kariai galėtų veikti.
„Didžiuojuosi, kad mano kariai sugebėjo padaryti viską, ką galėjo, – sakė jis. – Visa garbė tiems, kurie liko savo artilerijos pozicijose“.
Jis teigė, kad iš pradžių fronto linija buvo „trapi“, bet sakė, kad dabar jau yra pastiprinimo. Vadas sakė, kad Rusija prarado galimybę padaryti reikšmingą proveržį.
„Iki šiol jie turėjo šansą. Net savo srityje žinojau, kur turime spragų, pro kurias jie galėjo prasmukti. Dabar tokių spragų neturime, - sakė jis. – Esu patenkintas, kad mums pavyko stabilizuoti padėtį“.
Taupomi ginklai
Kitame fronto linijos ruože, kuris po naujo puolimo išsiplėtė apie 64 kilometrus, po tinklu ir medžių šakomis guli paslėptas sovietinis ginklas.
Čia esantys kareiviai sakė, kad galėtų padaryti daug daugiau žalos užpuolikams, jei turėtų daugiau šaudmenų ir geresnių ginklų.
Jų D-20 haubicų artilerijos pabūklas, pramintas „močiute“, šaudantis 152 mm sviediniais, buvo pagamintas praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
„Dabar taupome artilerijos sviedinius. Mes paleidžiame vieną, jie paleidžia penkis“, – sakė vienas iš kariškių.
