"Lietuvos žinių" spalio 8 dienos numeryje, straipsnelyje "Turino drobulė - klastotė", skaitėme: "Italijos mokslininkai pranešė, kad jiems pavyko atkurti Turino drobulę (...) Tai dar vienas įrodymas, kad drobulė buvo suklastota viduramžiais." Ta tema "Lietuvos žiniose" jau yra buvę straipsnių 2006 metų pavasarį. Kadangi klausimas daugeliui įdomus ir mokslo pasaulyje esama naujų balsų "už" ir "prieš", galime susipažinti su jais išsamiau.
Tokią žinią dienraštyje "Corriere della Sera" spalio 5 dieną paskelbė Pavijos universiteto "organinės chemijos profesorius Luigi Garlaschelli, savo tyrimui panaudojęs nebrangias medžiagas ir gana paprastą procedūrą (...) Tyrimą finansavo Italijos ateistų ir agnostikų organizacija, kuri siekia demaskuoti religines klastotes". Patiksliname - ta organizacija itališkai žymima UAAR, o profesoriaus pagaminta drobulė buvo parodyta per giminingos minėtajai organizacijos CICAP kongresą, įvykusį spalio 9-11 dienomis. Taigi atsinaujino nesibaigianti diskusija, tačiau tik vienos srovės atstovai, o ne visi Italijos mokslininkai, nepagailėjo 2500 eurų audeklui pirkti, o kiek atsiėjo visas darbas, pavyzdžiui, į drobulę vynioto doktoranto honoraras - neskelbiama.
Drobulės gynėjai
Šis eksperimentas turi kelias silpnas vietas: prieštarauja daugumos tyrinėtojų pripažintam faktui, kad drobulėje nerandama jokių pigmentų, jokių dažų; taip pat neatsako į klausimą, iš kur atsirado plakimo žaizdų pėdsakuose žmogaus kraujo ir kas ištekėjo iš pradurto Nukryžiuotojo šono.
Šiuo metu žymiausi drobulės tikrumo gynėjai - profesorė Emanuela Marinelli su vyru Maurizio, Romoje veikiančio "Sąjūdžio už drobulę" veikėjai. Jie - ne vieninteliai, veikia ir specialus sindonologijos institutas (sindone - drobulė).
Interneto puslapiuose randame daugybę žinių ir požiūrių. Prof. E.Marinelli yra suregistravusi apie 300 paskelbtų mokslinių straipsnių drobulės tema, iš jų apie 250 palankūs jos autentiškumui įrodyti. Šių tyrinėjimų išvadų iš tikrųjų nebeįmanoma nuginčyti. Sutariama, kad drobulė yra negatyvas, nukryžiuoto žmogaus paveikslas joje yra trimatis (pirmieji nustatė JAV kosminių tyrimų agentūros NASA specialistai), atvaizdas įspaustas tik pačiame audinio paviršiuje, jam nenaudoti jokie pigmentai, t. y. paveikslas nėra tapytas.
Įžvelgia Leonardo genijų
LŽ neminimas tame pačiame "Corriere della Sera" šių metų liepos 4 dieną išspausdintas rašytojos Vittoria Haziel straipsnis, kuriame ji remiasi dviejų anglų tyrinėtojų Clive'o Prince'o ir Lyn Picknett teorija, kad drobulę pagamino Leonardo da Vinci, panaudodamas camera obscura (tamsiąją kamerą, kuri davė pradžią fotografijai atsirasti). Rašytoja teigia, kad genialusis Leonardo "sukūręs Dievą pagal žmogaus paveikslą" ir šitaip įamžinęs savo autoportretą. Vadovaudamasi šia mintimi V.Haziel yra net išleidusi knygą "Kristaus kančia pagal Leonardą". Deja, jos įrodinėjimai šlubuoja.
Kai 1453 metais drobulė pateko Savojos kunigaikščiams, Leonardo dar gulėjo lopšyje. Pagal šią teoriją teigiama, esą L. da Vinci apie 1492 metus įkaitintu skalpeliu nubraižęs kopiją, žiūrėdamas į pirminį egzempliorių, kuris vėliau dingęs arba buvęs sunaikintas. Po poros metų vietoj nudaigotojo originalo buvęs viešai parodytas Leonardo sukurtasis šedevras, kuriame jis net įamžinęs savo paties autoportretą. Šiam spėjimui patvirtinti nepateikiama jokių įrodymų. Remiamasi tik Leonardo genialumo aukštinimu ir autorių noru žūtbūt paneigti autentiškumą.
Labai daug klausimų
E.Marinelli (jau anksčiau išleidusi kelias knygas apie drobulę) rašytojai V.Haziel atsakė parašydama išsamų straipsnį "Drobulės suklastoti neįmanoma", kuris buvo paskelbtas internete rugsėjo 18 dieną. Autorė svariai kritikuoja ne tik šį rašytojos spėjimą, bet ir kelis kitus pasklidusius teiginius. Prisiminsime keletą duomenų ir abejonių.
Kas XV amžiuje, nesant mikroskopo, galėjo žinoti, kad ant Palestinoje ir Sirijoje buvusio audinio privalo būti tų kraštų augalų žiedadulkių ir pasirūpino jomis drobulę apibarstyti? Kodėl drobulėje pateikiamas kitoks nukryžiavimo būdas, nei per kelis šimtmečius buvo vaizduojama religinėje dailėje: vinimis perkalti riešai, ne delnai; Kristus nešė ne visą kryžių, o tik jo skersinį (tai rodo horizontaliai nutrintas dešinysis petys)? Drobulėje Kristaus veido forma ir bruožai greičiau atspindi Bizantijos imperijoje paplitusių mandilionų vaizdavimą, o ne Vakarų Europos viduramžių stilių. Kodėl?
Ir kodėl LŽ savo straipsnio antraštės pabaigoje užmiršo klaustuką, tarsi tai jau būtų paskutinis mokslo žodis?
Svarbus tikėjimo simbolis
Straipsnelio baigiamojoje pastraipoje teisingai primenama: "Katalikų bažnyčia netvirtina, jog ši relikvija autentiška, tačiau sako, kad ji yra svarbus Kristaus kančios simbolis. Anksčiau ją tyrę Hebrajų universiteto mokslininkai padarė išvadą, kad ant drobulės išlikusios žiedadulkės ir augalų pėdsakai rodo, jog ši relikvija kilusi iš Jeruzalės apylinkių ir yra pagaminta ne vėliau nei VIII amžiuje."
Popiežius Jonas Paulius II yra pareiškęs: "Drobulė paslaptinga mokslui, o tikintiesiems - svarbus Kristaus kančios ženklas." 1999-aisiais vykusio drobulės viešo pristatymo šūkis buvo: "Kristaus kančia - žmogaus kančia, - užjauskime kenčiančiuosius." Turino arkivyskupas kardinolas Severino Poleto sako: "Ne tai svarbiausia, ar drobulės žmogus yra Jėzus Kristus, svarbu, kaip "slaptingasis žmogus" paveikia kiekvieną krikščionį."
Krikščioniui drobulė nėra svarbiausia, bet ji gali sustiprinti tikėjimą. Tam savotiškai pasitarnauja ir šlubuojantis prof. L.Garlaschelli eksperimentas.
Vaclovas ALIULIS , katalikų kunigas
