Šaltojo karo laikotarpiu Europos teritorijoje buvo dislokuota apie 300 tūkst. JAV karių. Prieš kelis metus jų beliko apie 65 tūkst. Tačiau ir to buvo per daug: Europai jau seniai derėjo atsisakyti JAV pagalbos gynybos klausimais. Tuo pačiu, NATO išsiplėtė faktiškai iki pačių Rusijos sienų ir grasinosi priimti į savo nares Gruziją ir Ukrainą, kurios prieš tai buvo Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos sienų ribose. Maskvos požiūriu, NATO ir toliau laikėsi Rusijos sulaikymo pozicijos, artėdama prie jos sienų.
Pakeliui dar Vašingtonas kartu su Briuseliu prispaudė Serbiją, nekreipdami jokio dėmesio į istorinius Rusijos interesus Balkanuose. JAV ir toliau mezgė ryšius ir gavo prieigą prie karinių bazių – net ir Vidurinėje Azijoje. Amerikos politika pamažu tapo kardinaliai priešinga „Brežnevo doktrinai“: kas mano – tas mano, o kas jūsų – mes dar tai aptarsim.
Nors konsensusas Vašingtone ilgus metus numatė JAV gynybos ministerijos požiūrį kaip tarptautinio gerbūvio užtikrinimą ir turtingų sąjungininkių gynimo instrumentą. Tačiau dar būdamas kandidatu į prezidentus Donaldas Trumpas užsiminė apie galimas permainas, pareiškęs, kad europiečiai piktnaudžiavo JAV dosnumu. Užėmęs dabartines pareigas jis jau spėjo sau priskirti kai kurių Europos šalių gynybos poreikių biudžetų didinimą, tačiau ir toliau aukoja amerikiečių interesus dėl Europos šalių, kurios nerodo noro apsiimti savo pačių gynybos atsakomybės, interesų.
Daugelis Europoje yra įsitikinę, kad jokių rimtų saugumo grėsmių išvis nėra. Tik nedaugelis europiečių gali įsivaizduoti, kad rusai žygiuoja per visą Europą iki Atlanto. Ir europiečių valdžios yra įsitikinusios, jog Vašingtonas bet kokiu atveju stos į jų pusę. Tai kam apkrauti europiečių mokesčių mokėtojus, jeigu čekį galima išsiųsti JAV?
Kodėl Vašingtono politikai ir prezidentas Donaldas Trumpas demonstruoja tokį amerikiečių ryžtą apsiimti nešti šį kryžių? Vladimiras Putinas – ganėtinai nemalonus asmuo. Tai jau seniai nebe naujiena. Tačiau pasaulyje yra pilna nemalonių autokratų. Ir tai nepaverčia jų automatiškai grėsme JAV.
Nepaisant jausmingos Vašingtoną užplūdusios retorikos, Maskva nekelia jokios ryškesnės grėsmės JAV, teigiama „The National Interest“. Kišimasis į 2016-ųjų rinkimus – tai, neabejotinai, puolimas, tačiau Vašingtonas ne sykį elgėsi taip pat – gerokai dažniau, negu Rusija, ir gerokai daugiau šalių. Vašingtonas turėtų siekti, kad Rusija ateityje susilaikytų nuo panašių veiksmų ir pažadėtų Amerikai, kad ji daugiau nedarys tokios klaidos.
Rusijos Federacija – tai vienintelė nacija, kurios branduolinis arsenalas prilygsta JAV, tačiau, jeigu ji ryšis jį panaudoti, patirs triuškinamą atsaką. Nors Rusijai ir pavyko atstatyti savo konvencines pajėgas po SSRS griūties, ji vis dar išlieka labiau regionine, o ne globalia galios valstybe. Nėra jokių įrodymų to, kad V. Putinas nors kiek būtų suinteresuotas konfrontacija su Amerika.
Maža to, tarp JAV ir Rusijos nėra jokių esminių nesutarimų, kurie galėtų sietis su jų svarbiausiais interesais. Priešingai, šių šalių valdžios veldavosi į ginčus antraeiliais klausimais, tokiais kaip Sirija (su kuria Maskva seniai bendradarbiauja ir kuri neturi JAV beveik jokios vertės) ir Gruzija/Ukraina (kurios neturi jokio ryšio su JAV nacionaliniu saugumu). Tačiau ir Amerika, ir Rusija baiminasi islamo terorizmo, pasisako prieš branduolinį Iraną ar Šiaurės Korėją ir žiūri potencialiai agresyviai Kinijai į veidą.
Tačiau, tuo metu Vašingtonas gražina savo pajėgas į Europą. Pasak JAV kariuomenės štabo vado Marko Milley’aus, „mes, JAV kariuomenė, manome, kad, tikėtina, yra būtino papildomos pajėgos“, kad būtų sulaikoma Rusija. JAV kariuomenės Europoje vadas Benas Hodgesas pareiškė: „Mes darysime tai, kol tam yra būtinybė“.
Ko europiečiai imasi siekiant atgrasyti Rusiją? Panašu, jie, iš tiesų atrodo užsiėmę. Arba, bent jau, jiems taip atrodo, kad jie deda pakankamai pastangų.
Šiuo metu Europa savo ginkluotosioms pajėgoms leidžia dukart daugiau lėšų, negu Rusija. Jeigu šios priemonės yra leidžiamos ir naudojamos neracionaliai, tuomet europiečiams būtina taisyti padėtį, o ne tikėtis, kad Vašingtonas iš naujo ateis jiems į pagalbą. Ir jie galėtų padaryti gerokai daugiau, jeigu jaustų realų pavojų. Generolas B. Hodgesas pagyrė Lietuvą dėl šios 2,07 proc. BVP gynybai skiriamų lėšų, tačiau, jeigu lietuvių valdžia su nerimu laukia rusų tankų divizijų, tai jiems derėtų didinti šias išlaidas du ar tris kartus. Esmė ne tame, kad būtų galima sutriuškinti rusų kariauną, o tame, kad bet kokį puolimą paverti pernelyg brangiai kainuojančiu ir todėl beprasmišku.
Tas pats liečia ir Estija, Latviją bei Lenkiją. Visos jos atrodo tik ir laukiančios amerikiečių karių. Tačiau iš tiesų joms labiau derėtų laukti karių iš kaimyninių Europos valstybių.
Tačiau, jeigu mes nukreiptume dėmesį nuo pasienio valstybių, tai pamatysime, kad didžioji Europos dalis yra pernelyg užsiėmusi savo reikalais, kad atkreiptų dėmesį į šiuos karinius klausimus. 2016-aisiais Vokietija gynybos reikmėms leido 1,18 proc. BVP, o 2017-aisiais – 1,22 proc. BVP, tačiau jau 2018 metais ten tikimasi išlaidų karybai mažinimo.
Būtų sąžininga pažymėti, kad niekas Vokietijoje ir nesitiki, kad šios šalies ginkluotosios pajėgos galėtų ją apginti. Vokiečiai juokauja, kad jų karių vaidmuo yra išskirtinai toks, kad sulaikytų rusus iki tikrų kariuomenės pajėgų atėjimo. Tikimybė, kad vokiečiai trauktų į rytus, kad apgintų Baltijos šalis ar Lenkiją, yra geriausiu atveju minimali.
Tačiau ir tokiu atveju, kas galėtų užtikrintai pasakyti, kad italų, ispanų, portugalų, belgų, danų, juodkalniečių, liuksemburgiečių, slovėnų, slovakų ir čekų kariai sugebės suformuoti galingas ekstradicines pajėgas, gebančias atremti V. Putino pajėgų puolimą? Ir vėl tikimybė geriausiu atveju yra minimali.
Problema yra net ne resursų trūkume. Jeigu apžvelgtume visas Europos šalis, tai jose gyvena daugiau žmonių, negu Amerikoje, ir jų ekonomikų vertė yra prilyginama JAV.
Tikėtina, kad jų karinis potencialas nusileidžia amerikiečių, tačiau jie nėra bejėgiai. Pagal galios indeksus iš paskos žengia Prancūzija ir Jungtinė Karalystė, o už jų – Turkija. Tuomet Vokietija ir Italija. Visos jos galėtų padaryti daug daugiau, jeigu tik panorėtų.
Europiečių poreikiams taip pat yra skirti milžiniški kariniai žmonių resursai. Vien Turkijos kariuomenės skaitlingumas siekia 400 tūkst. karių. Aišku, šiandien Ankara jau nebeatrodo patikima ir ištikima sąjungininkę, tačiau, jeigu ji nustojo tokia būti, kodėl ji vis dar NATO? Bet kuriuo atveju Italijoje yra 250 tūkst. karių, Prancūzijoje – 200 tūkst., Vokietijoje – apie 180 tūkst., Graikijoje – 160 tūkst., o Jungtinėje Karalystėje – daugiau nei 150 tūkst. Ispanijoje – 124 tūkst. karių. Ir visos jos laisvai galėtų dar padidinti savo kariuomenės skaitlingumą, jeigu tik manytų, kad tam yra rimtų priežasčių. Ne JAV, o būtent tos Europos šalys turi formuoti papildomus karinius padalinius ir stiprinti pastangas, kad Rusija būtų atgrasoma.
Praėjus daugiau nei 70 metų po Antrojo pasaulinio karo vakarų europiečiai sugebėjo atstatyti ekonomikas, nuversti primestus jiems komunistinius režimus ir įtraukti Centrinės ir Rytų Europos šalis į bendrą Europos projektą. Kartu jos daug kuo lenkia tai, kas liko nuo buvusios Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos.
Maskva gali nugalėti silpną kaimynę, tokią kaip Gruzija, tačiau ji negali lengvai praryti Ukrainos ir tuo labiau negali užkariauti Europos. Ir jeigu paskutinis teiginys dar kelia kokių nors abejonių, tai per kelis artimiausius metus europiečiai galėtų lengvai karine prasme aplenkti silpstančią galios valstybę, susidūrusią su ekonomikos nuosmukiu, demografijos problemomis ir politines krize vienu metu.
JAV faktiškai bankrutavusi. Artimiausiais metais joms gresia trilijonų dolerių deficitai. Tačiau Kongresas atsisako imtis griežtų priemonių, rinkdamasis mažinti pajamas, vietoje to, kad žiūrėtų, ką daryti su išlaidomis. Tada, kai viename taške susidurs federalinės skolos, socialinių išlaidų ir prisiimtų atsakomybių prieš kitas šalis problemos, krizė, tikėtina, privers veikti. Šiuo atveju, labiausiai tikėtina, kad nukentės JAV užsienio politika. Vargu ar kas nors iš amerikiečių lyderių norės paaukoti sveikatos apsaugos ar socialinio saugumo programomis vardan to, kad europiečiai ir toliau turėtų galimybę leisti pinigus savo vidaus reikmėms. Vašingtonui derėtų mažinti išlaidas apgalvotai ir sistemingai, o ne karštligiškai ir jau krizės metu.
Europiečiai niekuomet nenustos prašyti to, kad JAV apsiimtų papildomų įsipareigojimų, tačiau amerikiečių valdininkams derėtų nutraukti europiečių šelpimą. Vašingtonas turi išsaugoti NATO ir kitus aljansus tik tuo atveju, jeigu jie padeda užtikrinti Amerikos saugumo interesus. Tos šalys, kurios tikrai geba pačios užsitikrinti savo saugumą, neturi nieko bendro su JAV interesais, rašoma „The National Interest“.
Douglas Bandow yra JAV politikos apžvalgininkas, dirbantis Cato institute. D. Bandow nuolat rašo JAV užsienio politikos klausimais, dažniausiai atstovauja JAV „nesikišimo“ poziciją. Pavyzdžiui, Rusijos intervencijos Ukrainoje metu D. Bandow aiškino, jog JAV „nėra ten ką veikti“ ir aiškino, kad Rusijai turėtų būti leista plėsti ten įtaką. Beje, pažymima, kad anksčiau autorius laikėsi priešingos nuomonės ir dar 2003-iaisiais skatino JAV plėsti įtaką Ukrainoje.
