Nepripažintos respublikos Abchazija ir Pietų Osetija, siekiančios nepriklausomybės nuo Gruzijos, po truputį juda pripažinimo link. Tą judėjimą visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando forsuoti Rusija. Suprantama, Maskva šiuo atveju realizuoja tam tikrus savus interesus.
Pirmiausiai, Abchazijos ir Pietų Osetijos palaikymas yra savotiškas kerštas Vakarams už Kosovo precedentą. Be to, nepripažintų respublikų problema stabdo Gruzijos integraciją į NATO. Ankščiau esu rašęs, jog žiūrint iš šitos pozicijos Rusijai yra paranku, kad nepripažintų respublikų problema neišsispręstų kuo ilgiau. Tačiau negalima pamiršti, jog Kremlius, valdomas emocijų, ne visada elgiasi logiškai. Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimu Rusija gali siekti „nubausti“ Tbilisį už norą integruotis į Vakarų pasaulį.
Gruzijos užsienio reikalų ministras Davidas Bakradzė pareiškė, kad Rusija siekia aneksuoti minėtų nepripažintų respublikų teritorijas, t.y. – aneksuoti du istoriškai Gruzijai priklausančius regionus. Toks pareiškimas pasirodė po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavedė Rusijos Federacijos URM „sukurti mechanizmus, kurie leistų visapusiškai apginti Rusijos piliečių, gyvenančių Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, teises, laisves ir teisėtus interesus“. Tam Rusijos Užsienio reikalų ministerijai pavesta bendradarbiauti su paminėtų nepripažintų respublikų valdžios organais. Čia pat reikėtų paminėti, kad dauguma Abchazijos ir Pietų Osetijos gyventojų yra Rusijos piliečiai. Per visą tą laiką, kol Gruzijoje tęsėsi šis teritorinis konfliktas, Maskva masiškai dalino nepripažintųjų respublikų gyventojams Rusijos pilietybę, o Gruzija ne kartą nesėkmingai bandė atkreipti į tai pasaulio dėmesį.
Tbilisis pareiškė, kad naujausi Rusijos veiksmai, argumentuojami „Rusijos piliečių interesų užtikrinimu“, primena Sovietų Sąjungos veiksmus praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Čia vertėtų prisiminti istoriją. „Tarybinė vyriausybė negali abejingai reaguoti į tai, kad mūsų kraujo broliai ukrainiečiai ir baltarusiai, gyvenantys Lenkijos teritorijoje, yra palikti likimo valiai ir nėra ginami. Esant tokiai situacijai Tarybinė vyriausybė pavedė Vyriausiajai Raudonosios armijos vadovybei įsakyti kariuomenei pereiti sieną ir apsaugoti Vakarų Ukrainos ir Vakarų Baltarusijos gyventojų gyvybę ir turtą“, – tai citata iš 1939 metų rugsėjo 17 dienos Sovietų Sąjungos notos, įteiktos Lenkijos respublikos ambasadoriui Maskvoje (tą pačią dieną Rusija įsiveržė į Lenkijos teritoriją ir faktiškai padėjo fašistinei Vokietijai okupuoti šią šalį). Vėliau Rusija irgi ne kartą savo veiksmų prieš kitas valstybes pateisinimui naudojo „gyventojų interesų užtikrinimo“ formulę. Žinant šiuolaikinės Rusijos valdžios sentimentus sovietmečiui ir agresyvią užsienio politiką, Tbilisio nerimas neatrodo iš piršto laužtas.
Tačiau, kol Maskva žvalgosi į svetimas teritorijas, pačioje Rusijoje dedasi labai keisti dalykai. Balandžio 14 dieną Čečėnijos respublikoje, kurioje, pagal oficialios propagandos nuostatas, yra įsivyravę stabilumas ir taika, įvyko rimtas incidentas. Respublikos prezidento Ramzano Kadyrovo automobilių eskortas Gudermėse nesugebėjo prasilenkti su „Vostok“ bataliono vado Sulimo Jamadajevo eskortu – susidūrė dvi mašinos. Po eismo įvykio kilo susišaudymas. Turimomis duomenimis, per jį žuvo du „Vostok“ kariai, nors ilgą laiką oficialiai tvirtinta, kad per susišaudymą aukų išvengta. Po incidento, kuris iš dalies yra absurdiškas ir anekdotiškas, R. Kadyrovas pradėjo puolimą prieš bataliono vadovybę – Čečėnijos prezidentas dabar reikalauja išformuoti batalioną arba tiesiog pakeisti jo vadą (tuo pat metu „Vostok“ kariai yra raginami pereiti į taip vadinamos „Kadyrovo gvardijos“ – Čečėnijos prezidentui pavaldžių karinių dalinių – gretas).
Šį incidentą ir jo pasekmes galima vertinti dvejopai. Pirmiausiai, jis parodė, jog kalbos apie tvarką Čečėnijoje yra tik savotiškos politinės mitologijos dalis. Išsipildė pačios pesimistiškiausios prognozės – R. Kadyrovas per labai trumpą laiką sukūrė Čečėnijoje feodalinę valstybę, kur jis yra šeimininkas, valdovas ir dievas. Nors Čečėnija nominaliai yra Rusijos Federacijos sudėtyje, vargu ar galima teigti, jog federalinis centras kontroliuoja jos teritoriją. Atrodo, jog Čečėnija galiausiai pasiekė tam tikrą „nepriklausomybės“ formą, bet tai nepriklausomybė, atsispindėjusi kreivame veidrodyje.
Kartu yra nuskambėjusi versija, kad incidentas Gudermėse kilo neatsitiktinai. Jau kurį laiką R. Kadyrovas tikslingai bando išstumti iš respublikos karinius dalinius, tiesiogiai pavaldžius federaliniam centrui (tokius, kaip „Vostok“). Faktiškai, dabar Čečėnijoje dauguma jėgos struktūrų ir karinių dalinių yra tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldūs respublikos prezidentui. Panašu, kad ir kovą prieš „Vostok“ batalioną R. Kadyrovas laimės. Apie tai byloja ir vangi Maskvos reakcija. Atrodo, kad Rusijos valdžia yra linkusi ir toliau gyventi „taikios Čečėnijos“ iliuzija ir aklai pasitikėti „respublikos šeimininku“ R. Kadyrovu.
Šiandieninės Rusijos politiką galima pavadinti nenuoseklia. Pati susidūrusi su separatizmo pavojumi (Čečėnijos atvejis), ji aktyviai palaiko maištaujančias Gruzijos teritorijas. Tai, kad naujas suartėjimo tarp Rusijos ir Abchazijos bei Pietų Osetijos žingsnis yra tikslingai nukreiptas prieš Tbilisį, aiškiai matoma iš to, kad Maskvos susirūpinimas Rusijos Federacijos piliečiais nepasiekė kitos, panašioje situacijoje esančios, nepripažintosios Padnestrės respublikos. Akivaizdu, kad Rusija bando naudoti nepripažintų respublikų klausimą kaip kortą sudėtingame politiniame žaidime, bet dar neaišku, ar tokie žaidimai neatsisuks prieš pačią Rusiją, kurios teritoriniam vientisumui irgi gresia įvairūs užslėpti pavojai.
Viktor Denisenko
