Europos Sąjungos ir Kinijos bendradarbiavimo tempai gali mažėti, kadangi Europos įmonės paskelbė apie karinės ginkluotės pardavimą Taivanui. Tuo labiau, kad tokie JAV įmonių sprendimai sukėlė didelį Pekino nepasitenkinimą ir Kinija netgi paskelbė embargą su Taivanu prekiaujantiems amerikiečių karinės pramonės gamintojams.
Taivanas paskelbė, kad ketina įsigyti karinių sraigtasparnių iš kai kurių ES karinių gamyklų. Milijoninės sutartys gali būti pasirašytos su Vokietijos kompanija Eurocopter. Ir nors šios sutarties apimtys neprilygsta milijardiniam Taivano ir JAV kontraktui, tačiau taip pat gali pakenkti Europos Sąjungos ir Kinijos tarpusavio santykiams. Kodėl Kinija taip kategoriškai reaguoja į Tavivano siekius įsigyti ginkluotės Vakarų valstybėse? Atsakymas į šį klausimą glūdi XX a. istorijos raidoje.
1912 m. įkurta Kinijos Respublika apėmė didžiąją žemyninės Kinijos ir Mongolijos dalį. Pasibaigus II pasauliniam karui, kapituliavus Japonijai, Kinijos Respublika prisijungė Taivano ir Penghu salas. Tačiau pačioje Kinijoje prasidėjo pilietinis karas tarp Mao komunistų ir Čankaiši nacionalistų. Komunistams 1949 m. laimėjus, nacionalistai pasitraukė į Taivaną bei aplinkines jo salas ir kaip laikinąją Kinijos Respublikos sostinę įkūrė Taipėjų.
Tuo tarpu žemyninėje Kinijoje įsitvirtinę komunistai įkūrė Kinijos Liaudies Respubliką. Nuo to laiko susiklostė situacija, kai Kinija Taivaną laiko savo dalimi, tuo tarpu pats Taivanas de facto turi nepriklausomybę ir nemažą suverenitetą, nepriklausantį nuo Kinijos.
Taigi, politinė, o ir karinė įtampa tarp Taivano ir Kinijos išlieka iki šiol. Taivano siekis įsigyti ginkluotės supykdė Pekiną. Todėl Kinija priėmė sprendimą laikinai sustabdyti planuojamus atitinkamą JAV karinių agentūrų ir pareigūnų dvišalį bendradarbiavimą.
Sudėtinga tiksliai pasakyti, ar Kinija tokių pačių priemonių imsis ES atveju. Gali būti, kad Pekinas nenorės konfrontuoti dviem frontais ir ES atžvilgiu nesiims jokių veiksmų. Be abejo, konfrontacija su Kinija nebūtų naudinga nei Europos Sąjungai, nei pačiai Kinijai.
Visų pirma, abu regionus sieja vis didesnis ekonominis bendradarbiavimas, kiniečiai į Europą eksportuoja milžiniškus kiekius įvairios pramonės produkcijos bei kitų prekių. Savo ruožtu, nemažai ES įmonių dėl pigios darbo jėgos turi savo filialus Kinijos pramonės centruose.
Kinijai taip pat reikia aukštos kokybės europietiškų technologijų, o ES narės jau ne tik importuoja Kinijoje pagamintą produkcija, bet ir kviečiasi Kinijos darbų kompanijas atlikti įvairius darbus Europoje. Pasaulinė ekonominė krizė taip pat padidino bendradarbiavimo poreikį. Kinijos eksportas į išsivysčiusias Vakarų šalis sumažėjo, todėl Pekinas pradėjo labiau vertinti kiekvieną rinką, į kurią galima eksportuoti.
Todėl visos šios tendencijos ko gero įtakos tai, kad Kinija galbūt nesiims taikyti ekonominio boikoto Europos bendrovėms, karinėje sferoje prekiaujančioms su Taivanu.
G. Dubonikas
