Moldovoje įvyko parlamento rinkimai, per kuriuos rinkėjų parama Komunistų partijai, valdančiai šalį daugiau kaip dešimtmetį, gerokai sumažėjo. Žiniasklaidoje pasirodė antraštės apie ypatingą šių rinkimų reikšmę, kaip pasirinkimą tarp Rusijos ir Vakarų. Tačiau padėtis nėra tokia paprasta, kad būtų išspręsta per vienus rinkimus.
Sudėtinga istorija
Moldovos kaip valstybės istorija prasideda 1359 metais, kai įkurta kunigaikštystė. Jos teritorija buvo gerokai didesnė nei dabartinis šalies plotas - apėmė dalį dabartinės Rumunijos ir Ukrainos. Vėliau šalį dalijosi Rusija ir Rumunija, kol galiausiai po Antrojo pasaulinio karo buvo suformuota mažytė (vos 33 tūkst. kvadratinių kilometrų) Moldovos SSR.
Sovietinė propaganda dėjo visas pastangas, kad ištrintų bendros Moldovos ir Rumunijos istorijos ženklus, uždraudė moldavams rašyti lotyniškais rašmenimis, daug gyventojų ištrėmė, o vietoj jų buvo atkelti rusai ir ukrainiečiai. Taigi tai - tipiška į Sovietų Sąjungos sudėtį patekusios šalies istorija.
Sovietų Sąjungai pradėjus byrėti, Moldovoje sustiprėjo tautinis judėjimas, kurio vienas esminių siekių - susijungti su Rumunija, menant buvusią bendrą karalystę. Tokie planai paskatino vieno iš regionų - Padnestrės, kur daugiausia gyvena rusakalbiai - pasipriešinimą ir karinį konfliktą. Svarbų vaidmenį čia suvaidino SSRS kariuomenė - padėdama maištininkams sukurti de facto centrinės Moldovos valdžios nekontroliuojamą teritoriją.
Ši - bendros valstybės atkūrimo - idėja yra esminė, kai kalbama apie Moldovą. Būtent dėl jos realizavimo grėsmės maždaug 4 tūkst. kvadratinių kilometrų Padnestrės teritorijoje šeimininkauja Rusija. Dėl šio klausimo ir pačioje Moldovoje esama didelių nesutarimų. Nuo 1998 metų visus rinkimus laimėdavusi Komunistų partija tiesiausiai pasisako prieš bet kokias susijungimo idėjas ir skelbia siekį išlaikyti nepriklausomybę. Tuo tarpu opozicinių partijų idėjos varijuoja nuo vienareikšmio susijungimo iki nuosaikaus bendradarbiavimo su Rumunija.
Komunistų pralaimėjimas
Balandžio mėnesį vyko Moldovos parlamento rinkimai, per kuriuos Komunistų partija gavo 60 vietų iš 101. Nors rinkimus pripažino tarptautiniai stebėtojai, opozicija skelbė, kad jie buvo suklastoti. Šalyje prasidėjo mitingai ir demonstracijos, dužo valstybinių pastatų langai, vyko susirėmimai su policija. Komunistams nepavyko išrinkti naujo prezidento (tam reikia 61 balso), todėl buvo paskelbti nauji rinkimai. Komunistai laimėjo tik 48 vietas, o buvusios keturios opozicinės partijos - 53. Jos ir paskelbė sudarysiančios naują vyriausybę.
Vis dėlto teigti, kad moldavai pasirinko Vakarus ar nusigręžė nuo prorusiškų jėgų būtų gerokai per skambu. Pirmiausia, komunistai nebuvo vienareikšmiai prorusiška jėga, o siekė tam tikros bendradarbiavimo su Europa ir su Rusija pusiausvyros. Nepaisydami Rusijos paramos, Moldovos komunistai nebijodavo ir pasikivirčyti su Kremliumi, kai gindavo savo interesus. Antra, nepaisant koalicinių susitarimų, skaičiuojant tik atskirų partijų balsus, komunistai sulaukė triskart didesnio rinkėjų palaikymo nei didžiausia opozicinė Liberalų demokratų partija, gavusi 16,4 proc. balsų. Trečia, rinkimuose dalyvavo mažiau nei 40 proc. rinkėjų, o tai neleidžia kalbėti apie aiškų tautos mandatą.
Ko galima tikėtis?
Tie, kurie tikisi, kad dabar Moldova suklestės ir greitai taps pilnateise Vakarų demokratijų nare, turėtų nusivilti. Tikėtina, kad buvusi opozicija susidurs su įprastais darbo koalicijoje sunkumais. Tai tikrai nepridės stabilumo ir neleis sparčiai įgyvendinti rinkimų pažadų, o tai jau bus naudinga opozicijoje liksiančiai Komunistų partijai. Ekonominė Moldovos padėtis sudėtinga - bendrasis vidaus produktas yra vienas mažiausių Europoje, maždaug trečdalį jo sudaro emigrantų pervedami pinigai Moldovoje likusiems artimiesiems.
Padnestrės klausimo sprendimas taip pat užtruks, nors rudenį JAV Europos Sąjunga, Rumunija, Ukraina, Moldova ir Padnestrė vėl sės prie derybų stalo. Turėdami Rusijos užnugarį Padnestrės vadovai derasi tik dėl akių ir nė nemano siekti kokių nors konkrečių susitarimų.
Be to, kaip Damoklo kardas virš vyriausybės kabos sąjungos su Rumunija klausimas - per 100 tūkst. moldavų jau turi Rumunijos pilietybę, dar beveik milijonas (iš 4,5 mln. gyventojų) yra padavę prašymus jai gauti. Tuo tarpu nemaža dalis gyventojų nori gyventi nepriklausomoje Moldovoje ir bet koks susijungimo šešėlis bus sutiktas priešiškai.
Toks šalies susiskaldymas negalės būti greitai pašalintas, todėl konfliktai visuomenėje užprogramuoti dar labai ilgam.
Tomas BITINAS, politologas
