Abu pasauliniai karai pirmojoje XX a. pusėje kainavo milžinišką žmonių gyvybių, ir pagal šį rodiklį su jais negali susilyginti joks kitas konfliktas. Tačiau viltys, kad, paskui karines katastrofas ateis taikaus buvimo periodas, nepasiteisino.
Po Antrojo pasaulinio karo sekė Šaltasis karas – didžiosios galios valstybės, Sovietų Sąjunga ir JAV kartu su savo sąjungininkėmis kaktomuša stojo viena prieš kitą. Sistemų karas – išskiriant kai kuriuos deleguotus konfliktus – vyko uždarai. Tuo pat metu branduolinės ginkluotės auginimo lenktynės statė pasaulį į dar neregėto masto pavojų.
Po Sovietų Sąjungos griūties baigėsi ir Šaltasis karas – tačiau konfliktai pasaulyje išliko. Karai tarp valstybių tapo reti. Asimetriniai karo veiksmai kelia naują iššūkį šiuolaikinėms kariuomenėms. Todėl dar svarbesnės tapo tos ginkluotės, kurios leistų kažkuriai iš valstybių įgyti konkurencinį pranašumą.
Lėktuvnešiai
Pirmojo pasaulinio karo metu lėktuvnešiai išbandė savo pirmuosius žingsnius jūrose. Jau Antrojo pasaulinio karo metu jie turėjo didelę strateginę reikšmę. Šiandien šios plaukiojančios karinės bazės su tūkstančiais karių denyje demonstruoja nesulyginamus karinės galios instrumentus.
JAV, Britanijos ar Japonijos imperijos, buvo pirmosios valstybės, supratusios lėktuvnešių prasmę – iš pradžių jų funkcijas atlikdavo specialiai sukonstruoti karo laivai. Trečiojo dešimtmečio pradžioje atsirado pirmieji lėktuvnešiai, kurie nuo pat pradžių buvo kuriami pagal tokį principą.
Vokiečių reichas prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat planavo sukurti plaukiojančias orlaivių bazes. Buvo sukurtas dviejų „Graf Zepellin“ klasės laivų projektas, tačiau netrukus po karo veiksmų pradžios šie darbai buvo sustabdyti.
Svarbų vaidmenį lėktuvnešiai suvaidino karo Ramiajame vandenyne metu. To laikotarpio lėktuvnešiai stipriai skyrėsi nuo dabartinių modelių – visų pirma, prieš Antrąjį pasaulinį karą jie turėjo tik vieną denį pakilimui ir nusileidimui, ir tik vėliau pradėjo gaminti dar ir šoninius denius. Po to šio techninio sprendimo karo lėktuvams tapo įmanoma vienu metu ir kilti, ir leistis. Vėliau atsiradę stabdymo trosai ir paleidimo katapulta leido tolimesnį jūrų laivyno vystymą, didinti lėktuvnešių efektyvumą ir stiprinti jų išskirtinumą tarp kitų karo mašinų.
Didžiausią lėktuvnešių kiekį šiuo metu sukaupusios JAV karinės jūrų pajėgos. Jos savo sudėtyje turi 10 aktyvių „Nimitz“ klasės lėktuvnešių. Pirmasis šios klasės lėktuvnešis pradėjo savo darbą 1976-aisiais, o tai reiškia, kad daugiau nei 40 metų vandenis skrodžiančių laivų technika jau yra gerokai pasenusi.
Todėl „Nimitz“ klasės laivai per artimiausius dešimtmečius bus vienas po kito keičiami „Gerald Ford“ klasės laivais. Du šio tipo laivai jau yra statomi, o trečiojo gamyba šiuo metu yra planavimo stadijoje.
Be JAV dar 14 valstybių turi lėktuvnešius Egiptas, Australija, Brazilija, Kinija, Prancūzija, Indija, Italija, Japonija, Rusija, Ispanija, Pietų Korėja, Tailandas, Turkija ir Jungtinė Karalystė.
Tuo metu kai rusų laivai į save dėmesį atkreipė dėl techninio pobūdžio problemų, Kinija ir Didžioji Britanija statosi šiuolaikiškus ir pažangiomis technologijomis aprūpintus lėktuvnešius.
Tiksliniai ginklai
Anglų kalboje jie vadinami „gudriosiomis bombomis“ (smart bombs) – kalbama apie raketas, kurios pačios save valdo ir gali savarankiškai susirasti savo tikslą. „Didelio tikslumo amunicija kardinaliai pakeitė karo veiksmų vystymo pobūdį“, – leidiniui „Bild“ pasakojo „Rand Corporation“ analitikas George’as Nacouzi.
„Antrojo pasaulinio karo metu kariuomenės dažnai buvo priverstos eikvoti šimtus bombų tam, kad sugriautų vieną fabriką, o šiandien vos vieno ar kelių tikslinių sviedinių pagalba galima sunaikinti faktiškai bet kokį tikslą“, – aiškino jis.
Karybos ekspertų nuomone, tikslinių sprogmenų privalumas yra tas, kad tokiu būdu yra sumažinama taikių gyventojų žūties galimybė. Be globalaus pozicionavimo sistemos (GPS) ir jos veiklą užtikrinančios palydovų sistemos, raketos būtų ne tokios efektyvios.
Bepiločiai
Kariniai bepiločiai orlaiviai, angliškai vadinami bepiločiais skraidančiais aparatais (Unmanned Aerial Vehicle) jau dabar yra laikomi ateities karo veiksmų vienu iš pagrindinių elementų. Atrodytų, kad įsitvirtino kariuomenėje jie visai neseniai, tačiau pirmasis nepilotuojamas skraidantis objektas į orą pakilo dar 1931 metais – „Fairey III“ skraidyklė, kurią pilotas valdė nuo žemės, britų kariuomenėje tarnavo kaip treniruočių proceso dalis. Šiomis dienomis bepiločiai įeina į daugelio pasaulio kariuomenių dalinius – šie orlaiviai neturi ekipažo, tačiau jie iki pat paskutinio varžtuko prigrūsti naujausių technologijų.
Bombomis ar raketomis apginkluoti bepiločiai yra valdomi operatorių, esančių saugiame ir tolimame tūkstančių kilometrų atstume, iš kur jie gali suduoti mirtiną smūgį numatytam taikiniui.
Bepiločiai prie savo tikslo priartėja faktiškai be garso, jie geba kelias valandas vykdyti žmonių sekimą – ir tai yra gerokai ilgiau, saugiau ir pigiau, negu pilotuojamas lėktuvas. Pavyzdžiui, amerikiečių kariuomenės bepiločiai kamerų ir palydovinio ryšio dėka gali perduoti duomenis tiesiai į karines bazes Teksase, Nevadoje ar Kalifornijoje.
Pagrindiniai jų privalumai: nėra keliama grėsmė karių gyvybėms. Už daugelio metrų pasislėpę kariai gali saugiai operuoti turimais vaizdais ir duomenimis, bei priimti sprendimą nesibaiminant dėl tiesioginės grėsmės savo gyvybei. Amerikiečių bepiločiai „Predator“ ir „Reaper“ gali būti valdomi kad ir iš kito pasaulio krašto.
Be to, šios skraidyklės aprūpintos tiksliniais ginklais, todėl taikinys faktiškai visada sulaukia savo liūdno likimo.
Nepilotuojamų lėktuvų priešininkai teigia, kad juos naudojant gali būti gerokai nuleistas karinės jėgos panaudojimo slenkstis. Taip pat kritikos sulaukia tai, kad šie orlaiviai yra dažnai panaudojami tokių konfliktų metų, kuomet šalims nėra paskelbiamas karas, tačiau jų teritorijoje yra vykdoma įvairaus masto karinė veikla.
Dažniausiai minimi tokio karo veiksmų pavyzdžiai būtų JAV vykdomi apšaudymai Jemene ar Pakistane. Maža to, „dronais“ medžiojant teroristus dažnai nepavyksta išvengti ir taikių gyventojų žūčių.
Daugelis kitų šalių taip pat turi daugiau ar mažiau vystomą bepiločių diegimo kariuomenėje sistemą.
Tai nėra tik tokios šalys, kaip Didžioji Britanija, Prancūzija, Rusija ar Izraelis. Yra duomenų, kad Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong Unas asmeniškai įsakė sukurti „droną-šnipą“, o Vakarų analitikai perspėja apie Kinijos technologų proveržį šioje karinėje srityje.
Naikintuvas „F-22 Raptor“
Gamintojas (ir daugelis ekspertų) skelbia, kad tai yra geriausias karo lėktuvas pasaulyje, o jo misija yra perimti viršenybę ore ir įvesti ten savo kontrolę. „Lockheed Martin“ gamybos danguje karaliaujančiai legendai girtis tikrai yra kuo:
– Dėl gamybos metu naudojamos specialios technologijos „F-22“ yra faktiškai nematomas priešo radaruose; – Jis turi neįprastų manevravimo ir karinių galimybių; jis buvo sukurtas dangaus mūšiams, tačiau geba atakuoti ir antžeminius taikinius; – Net nenaudojant greitintuvo jis gali skristi tokiu greičiu, kuris dukart viršija garso greitį.
„F-22“ kūrimui prireikė net 30 metų. Savo krikštą mūšyje jis gavo kovų prieš „Islamo valstybę“ metu ir nuo tol yra laikomas išbandytu karo sąlygomis.
Pirmiausiai savo argumentų neteko kritikai, kurie garsiai abejojo dėl to, kad šis „Grobuonis“, sugebės kada nors apskritai parodyti savo aštrius nagus. Nei karo Irake, nei konflikto Afganistane metu „F-22“ nebuvo naudojamas. Pesimistai Pentagone jau pradėjo kalbėti apie „šimtmečio nesėkmę“.
Ir kalbama taip buvo dažniausiai dėl „F-22“ kainos – vieno tokio lėktuvo kaina yra 189 mln. dolerių (beveik 150 mln. eurų. O jeigu dar įvertintume išlaidas jo kūrimui, specialistų modernizacijai ruošimo kaštus, tai jo kaina išauga ir iki 400 mln. Bendra išlaidų suma JAV mokesčių mokėtojams – 77 mlrd. dolerių (60 mlrd. eurų).
Dalis ekspertų „F-22“ laiko Šaltojo karo laikų reliktu. Tačiau Kinijai aktyviai ginkluojantis, o Putino Rusijai rodant savo jėgą Ukrainoje, „F-22“ galimybės gali neužtrukti skeptikus paversti garbintojais.
„B-2 Spirit“
Amerikiečių bombonešis „B-2 Spirit“ yra laiko taip ir neįveiktas technologijų ir karybos gigantas, kurį sukūrė „Northrop Grunmman). Šis bombonešis, taip pat turintis galimybę „pasislėpti“ nuo radarų, buvo kuriamas paskutinėje Šaltojo karo fazėje, kuomet iškilo poreikis paleisti atominę bombą toli priešo užnugaryje.
Jis išlieka beveik nepastebimu priešo radarams dėl savo specialios formos; bombonešis B-2 – iš esmės tėra skraidantis sparnas. Juo valdo du pilotai, ir jis geba nuskristi net 11 tūkst. kilometrų be nusileidimo.
Pirminė šio strateginio bombonešio kaina (be ginkluotės ir kūrimo kainos) sudarė 700 mln. dolerių (beveik 650 mln. eurų).
Šis bombonešis buvo naudojamas Kosovo operacijos metu („Operation Allied Force“), Irake („Operation Iraqi Freedom“) ir Libijoje („Operation Odyssey Dawn“).
„B-2“ bombonešių JAV kariuomenėje kol kas niekas nemato reikalo keisti – jie vis dar aukštumoje. Nepaisant to, 20 tokio tipo bombonešių už 10 mlrd. dolerių planuojama modernizuoti.
Skaitmeninis karas
Karo veiksmai šiais laikais vykdomi ne tik raketomis, tankais ar naikintuvais, tačiau ir naudojant kompiuterines sistemas.
Priešininkai gali kompiuterinių virusų pagalba šnipinėti, o taip pat perimti civilių ar karinių sistemų valdymą. Ir tai jau dabar kelia siaubą. Galutinis tikslas, kaip ir konvencinės ginkluotės panaudojimo atveju, išlieka nepakitęs – susilpninti priešininką bet kokiomis priemonėmis.
Globalus internetinio viruso išpuolis
„Kompiuteriai yra įrengti visur. Tokiomis sąlygomis yra faktiškai neįmanoma apsiginti nuo kibernetinio puolimo“, – teigia „RAND“ ekspertas G. Nacouzi. Situacija šioje srityje yra tokia – nepriklausomai nuo turimų apsaugų, visuomet yra parengta veikti kenkėjiška programa.
Kibernetiniai puolimai jau seniai tapo realybe. 2016-aisiais „Bild“ žurnalistai sužinojo (remiantis vietos tarnybų informacija) apie tai, kad Rusijos slaptosios tarnybos FSB ir GRU vykdo tikslinį Vokietijos valstybinių ir verslo įstaigų puolimą, „tikrinant jų galimybes“.
Geležinis kupolas
Ši sistema yra garantuotas gynybos nuo raketų puolimo būdas – pavyzdžiui, iš HAMAS pusės, ir vadinasi ji „Geležinis kupolas“ („Iron Dome“). Panašaus pobūdžio mobilios priešraketinės sistemos yra dislokuotos daugelyje Izraelio miestų.
Trikampis metalinis konteineris yra beveik trijų metrų aukščio, ir jame yra 20 sviedinių. Todėl šis įrenginys gali būti be problemų transportuojamas kariniu sunkvežimiu.
Vienos tokios sistemos kaina yra nuo 50 iki 80 mln. dolerių. Prie to dar reiktų pridėti ir vienos raketos kainą – apie 50 tūkst. dolerių. Kiekvienas įrenginys turi savo radarą, šaudymo valdymo sistemas.
Radarui atpažinus atskriejančią raketą, yra nustatoma tiksli jos padėtis, o taip pat optimaliausias laikas paleisti atsakomąją raketą, tuomet vykdomas jos paleidimas. Šios raketos dar ore pamuša savo taikinius.
Viena iš silpnesnių „Geležinio kupolo“ vietų – ji negali vienu metu reaguoti į didesnį paleistų raketų kiekį. Vietos žiniasklaidos pateikiamos informacijos teigimu, kariuomenė turi teisę leisti priešraketinius sviedinius tik tuo atveju, jeigu raketos skrenda į apgyvendintus rajonus. Tačiau Izraelio kariuomenės atstovų teigimu, net 80-90 proc. iš Gazo ruožo atskrendančių raketų yra sunaikinama dar ore. Ši sistema geba sunaikinti skrendančius objektus 4-70 kilometrų atstumu.
„Visų bombų tėvas“
2007 metais Rusijoje buvo atliktas pačios galingiausios konvencinės bombos, gavusios „Visų bombų tėvas“ pavadinimą bandymas. Jos sprogstamoji galia yra lygi 44 tonoms trinitrotolueno – o tai yra prilyginama atominei bomba.
Kalbama apie tai vadinamąją termobarinę vakuuminę bombą. Iš pradžių sprogimo metu į aplinką yra išmetamas skystis arba milteliai, o vėliau įvyksta antrinė reakcija su deguonimi ir dar vienas sprogimas.
„Visų bombų tėvo“ sprogimo metu susiformuoja gigantiškas ugnies burbulas, po kurio sprogimo teritorijoje susidaro neįtikėtinai didelė temperatūra. Namai sugriūna per kelias sekundes ir virsta dulkėmis, o viskas aplink paprasčiausiai išdeginama. Tokią septynias tonas sveriančią bombą gali numesti vienas lėktuvas.
Amerikiečiai, atsakydami sukūrė bombą, gavusią „Visų bombų motinos“ vardą. Oficialiai – GBU-43/B Massive Ordnance Air Blast. Pirmą sykį karinėmis sąlygomis „Visų bombų motina“ buvo panaudota 2017-ųjų balandžio 13-ąją prieš „Islamo valstybės“ bunkerius Afganistane, pasienyje su Pakistanu. Pasak JAV, antskrydžio metu žuvo 36 teroristai, civiliai nenukentėjo.
Ekspertų teigimu, „Visų bombų motina“ buvo galingiausia kada nors panaudota ne atominė bomba.
DF-21D
DF šiuo atveju reiškia „Šiaurės vėją“ (Dongfend) – ši raketa, kaip joks kitas Kinijos ginklas, yra šios šalies pretenzijų tapti galios valstybe įrodymas.
Šio ginklo tipo ypatybės yra tokios: raketą nebūtina programuoti iškart po jos paleidimo. Anot ekspertų, jau išskridusi į atmosferą ji gali gauti duomenis apie nustatytą judantį tikslą.
Jos veiksmų atstumas – 1500 kilometrų, o greitis siekia 12 tūkst. kilometrų per valandą.
DF-21D kūrimo programa buvo pradėta prieš dešimtį metų, o pirminė idėja kilo 1995/1995 metais, Taivanio krizės metu, kuomet pastebėtos JAV lėktuvnešių galimybės.
Jeigu ši raketa iš tiesų turi tas savybes, apie kurias kalba jos kūrėjai, tai ji yra svarbus dalyvis raketų technologijų vystymo istorijoje.
T-14 „Armata“
Tankai, po jų sukūrimo praėjusį šimtmetį, kelia baime ir siaubą mūšio laukuose. Vien jų dydis ir ugnies galia kelia bet kurio priešininko pagarbą. Šiais laikas jų vaidmuo kiek pakito, tačiau, nepaisant visko, tankų daliniai ir toliau išlieka faktiškai visų pasaulio kariuomenių pagrindu.
Asimetrinio karo metu pasikeitė ir šių plieno galiūnų panaudojimo būdai – tankų dvikovos ir toliau išlieka viena iš pagrindinių užduočių, tačiau kovoje su teroristais reikia kitų savybių – naujoviško šarvo ekipažui, atpažinimo mažinimo technologijų, ir galingesnės ginkluotės.
Vienas iš šiuolaikiškiausių ir efektyviausių tankų, ekspertų nuomone yra rusų T-14 „Armata“. Jo besisukantis bokštas nereikalauja žmogaus valdymo – tai daroma iš ekipažo kapsulės nuotoliniu būdu.
Šis rusų tankas geba judėti daug sparčiau, negu amerikiečių „Abrams“, ir, be to, pasak amerikiečių karybos reikalų leidinio „Army Times“, jis turi galingesnę patranką. Pasak šio leidinio, „Armata“ geba judėti 80km/h greičiu, o „Abrams“ – 64 km/h.
Tačiau kol kas tankas T-14 neturėjo galimybių pasirodyti mūšio lauke – skirtingai nuo amerikiečių „abramsų“ ar vokiečių „Leopard 2“. Būtent vokiečių tankus ekspertai vadina efektyviausiais pasaulyje, o įvairių bandymų metu jie dažniausiai pagal įvairius rodiklius lenkia savo konkurentus iš JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos.
