Jungtinės Tautos atskleidžia išties šokiruojančią statistiką, kuria remiantis, „neatšaukiami smegenų pažeidimai“ yra paliekami kiekvieno vaiko, kuris auga konfliktinėse zonose, smegenyse. Ataskaitoje pažymima, kad maždaug 87 milijonai vaikų, kuriems yra iki 7 metų, visą per konfilktus patiriamą stresą nešiojasi savo sąmonėje likusį gyvenimą. Taip pat ataskaitoje teigiama, kad buvimas karo zonoje turi įtakos smegenų vystymuisi.
Jungtinių Tautų Vaikų fondas šią ataskaitą atliko remdamasis sukauptomis žiniomis iš 22 pasaulio šalių. Šiais metais organizacija paskelbė duomenis, įrodančius, kad vienas iš keturių mokyklinio amžiaus vaikų (gyvenančių karo zonose), net nesimoko mokykloje.
Turint omenyje, kad 25 procentai konfliktinėse zonose gyvenančių vaikų negauna reikiamo vidurinio išsilavinimo, nėra taip jau sunku suvokti, kokią žalą vaiko smegenims gali padaryti nuolatinis smurto matymas.
Negali normaliai vystytis
Konfilktų zonos sukuria stresinę aplinką, kitaip sakant, sukelia vaikų stiprią ir ilgalaikę traumuojančią žalą. Žinoma, remiantis psichologų išvadomis, tam tikra dalis streso žmogui yra būtina, tačiau karo zonose baimės ir stresinių situacijų yra per daug, kad vaikas galėtų normaliai vystytis.
„Be tiesioginių fizinių grėsmių, kurios gali tykoti vaikų, jiems taip pat gresia ir gilūs emociniai randai“, – teigia „Unicef“ viršininkas Pia Brittto, kuris yra vienas pagrindinių šios ataskaitos kūrėjų.
Stresas, anot jo, nėra metaforška sąvoka, jis tiesiogiai veikia vaiko smegenų vystymąsi.
Reakcija į stresą
Kiekvienas sveikas žmogus turi 253 funkcionuojančius neuronus, kuriais yra siunčiama informacija. Kitaip sakant, kiekvieną sekundę atsiranda šimtai naujų neuronų. Suaugęs žmogus jų turi beveik milijardą. Anot mokslininkų, jų kiekis priklauso nuo aplinkos, kurioje vaikas auga ir vystosi jo pasaulio suvokimas.
Harvardo mokslininkai 2004 metais atliko bandymą, kuriuo siekė paaiškinti, kokią žalą gali padaryti smegenims, sąmonei ir paties žmogaus vystymuisi nuolatinis, laipsniškas stresas, kurį sukelia karas.
Nenuostabu, kad laimingi momentai kuria pozityvumą, o stresas kuria neigiamas emocijas. Kai žmogus ilgą laiką būna aukšto streso būsenoje, į tai sureaguoja kūnas ir sąmonė, nepriklausomai nuo to, ar pavojus yra realus ir šalia.
Pavojaus jausmas be realios grėsmės
Kartais vaikai gali pajusti pavojų ar būti išgąsdinti net tada, kai jokios realios grėsmės net nėra. Tiesa, ilgalaikis nuolatinis stresas gali sukelti ir atvirkštinę reakciją – kai žmogus darosi nejautriu ir nebejaučia baimės, rašoma ataskaitoje.
Turint omenyje visus šiuos faktus ir UNICEF ataskaitą, beveik 90 milijonų karo zonose augančių vaikų – tiesiog kraupus skaičius. Pagal skaičiavimus, 1 iš 11 iki septynių metų didžiąją savo gyvenimo laiko dalį gyvena streso būsenoje.
Žmogus pradeda streso nebepakelti
Stresas turi tendenciją kauptis. Maži stresiniai įvykiai savotiškai stimuliuoja, bet kai jų yra daug, ar jie trunka per ilgai, ar pernelyg intensyviai, arba nors ir mažų, – jų prisikaupia gana daug – žmogus pradeda streso nebepakelti.
Esant aukščiau išvardintiems veiksniams, asmens patiriamo streso stiprumas priklauso nuo jo požiūrio ir reakcijos į situaciją. Čia labai kenksmingas įgytas bejėgiškumas – išankstinis nusistatymas, kad nuo asmens pastangų niekas nepasikeis. Galimi tokie pokyčiai – miego, apetito sutrikimai, dažnesnis rūkymas, alkoholio, vaistų vartojimas, pykčio protrūkiai, irzlumas, agresyvumas, verksmingumas.
Jei stresas trunka ilgai, žmogus būna pavargęs, prislėgtos nuotaikos, nervingas, neryžtingas, nepajėgia susikaupti, jį kankina nemiga arba, atvirkščiai, jis būna mieguistas. Kartais stresas gali skatinti veiklumą, kūrybiškumą, išradingumą. Tačiau ilgai trunkantis nekontroliuojamas stresas išsekina psichiką bei imuninę organizmo sistemą ir gali tapti įvairių ligų priežastimi, pvz., skrandžio opa, infarktas ar net vėžys.
