Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Derėtų prisiminti vieną paprastą tiesą: nėra gyvenime nieko nemokamo. Ir Sovietų Sąjungoje nemokamo taip pat nieko nebuvo. Jeigu kažkas kažką gaudavo dykai – reiškia, kažkas jau už tai sumokėjo. Todėl vis dažniau pasirodantys komentarai socialiniuose tinkluose, kaip Sovietų Sąjungoje „kiekvienas galėjo gauti nemokamą butą“ turėtų kelti tik nuostabą – kaina už tuos „nemokamus“ butus buvo sumokėta milžiniška. 

Derėtų prisiminti vieną paprastą tiesą: nėra gyvenime nieko nemokamo. Ir Sovietų Sąjungoje nemokamo taip pat nieko nebuvo. Jeigu kažkas kažką gaudavo dykai – reiškia, kažkas jau už tai sumokėjo. Todėl vis dažniau pasirodantys komentarai socialiniuose tinkluose, kaip Sovietų Sąjungoje „kiekvienas galėjo gauti nemokamą butą“ turėtų kelti tik nuostabą – kaina už tuos „nemokamus“ butus buvo sumokėta milžiniška. 

REKLAMA

Sovietų Sąjungos atveju už „nemokamus“ butus, išsilavinimą ir sveikatos apsaugą mokėjo darbininkai ir kolūkių valstiečiai. Pastarieji beveik 60 metų iš 74 komunistinės diktatūros buvo faktiškai laikomi baudžiauninkais vergais. Ir tai nėra tik skambi frazė, rašoma „mk.ru“: 

– iki 1976-ųjų 50 mln. kolūkiečių neturėjo pasų;

– kolūkiečiai negalėjo patys savo nuožiūra disponuoti darbo vaisiais: viską, ką jie pagamindavo, pasiimdavo valstybė, formaliai „supirkdama“ juokingomis kainomis, kurios buvo daug kartų mažesnės už realias, rinkos kainas. Nors ir buvo laikų kuomet sovietų valdžia net ir to nedarė, o tiesiog pasiimdavo viską, ko jiems prireikdavo. 

REKLAMA

Už darbą kolūkyje Stalino valdymo laikais kolūkiečiai negaudavo arba beveik negaudavo pinigų. Tai yra jo darbo dienas tiesiog sužymėdavo grafikuose, o metų pabaigoje „suskaičiuodavo, kiek uždirbta“. Ir už tai metų pabaigoje kiekvienas darbininkas už vieną darbo dieną gaudavo kelis šimtus gramų grūdų ir/arba šiek tiek pinigų – apie 30-40 kapeikų. Per metus šeimai atitekdavo keli maišai grūdų – lygiai tiek, kad užtektų kasdien išsikepti po duonos kepalą.

Be to, valstybė dar juos apkraudavo mokesčiais, kurie buvo labiau panašūs į baudžiauninkų laikų lažą. Mokesčius toks valstietis turėdavo mokėti natūra: mėsa ar pienu – jeigu laikė karvę, o jeigu turėjo daugiau gyvulių ar vaismedžių – pinigais. 

Be viso to, toks valstietis dar turėjo kažkiek laiko nemokamai, „bendram labui“, atidirbti medienos ruošoje, kelių remonte ir panašiai. 

Kaip tokiomis sąlygomis išgyvendavo valstiečiai? Savo turimo žemės lopinėlio, asmeninio ūkio, dėka. Tačiau daugelis tiesiog vargdavo. Reiktų pažymėti, kad iki 1960-ųjų kolūkiečiams net pensijos niekas nemokėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Dabartinei kartai gali būti jau sunku tokį dalyką suvokti, tačiau Sovietų Sąjungos laikais buvo tokių periodų, kuomet darbininkai negalėjo savo noru išeiti iš darbo. Kaip ir kolūkiečių atveju, darbininkams taip pat dažnai buvo mokami grašiai, palyginus su tuo, ką jie uždirbdavo. 

Net ir tuos pinigus, kuriuos gaudavo už sunkų darbą, darbo liaudis išleisdavo ant maisto ir pramonės produkcijos.

Negana to, kad už savo pagamintą produkciją sovietiniai darbininkai gaudavo apie 3-10 proc. nuo pardavimo sumos atlygį, tai dar nereikšdavo, kad galėdavo vėliau laisvai prekes įsigyti. 

Pavyzdžiui, norėdamas įsigyti automobilį toks darbininkas turėjo stovėti 5 ar net 10 metų eilėje.

Kuomet M. Gorbačiovas 1986 metais paskelbė SSRS „perestroiką, glastnost, demokratiją“, sovietinėje žiniasklaidoje atsirado šiek tiek žodžio laisvės, laikraščiuose bei žurnaluose atsirado ekonominiai skaičiavimai, tai kiek gi iš tiesų uždirba sovietinis darbininkas. Buvo paskaičiuota, kad darbininkai gaudavo tik mažąją dalį to, ką iš tiesų uždirbdavo.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomiausia yra tai, kad dar iki „perestroikos“ laikų komunistai kėlė klausimą dėl pernelyg aukštų mažmeninių kainų Sovietų Sąjungoje. Tačiau visa tai buvo aptariama slaptų susitikimų metu, ir paviešinta tik posovietiniu metu.

Kur dėjosi tie pinigai, kuriuos komunistų partija išsunkdavo iš žmonių? Didelė dalis atitekdavo „gynybai“: SSRS pasiutusiu tempu štampavo patrankas, tankus, branduolines galvutes. Šioje sferoje dirbo daugiau nei pusė pramonės darbuotojų.

Didžiules lėšas skyrė ir „broliškoms tautoms“. „Jeigu koks nors Afrikos cariukas, ginkluoto perversmo metu netyčia užėmęs valdžią, norėdavo gauti ginklų ir pinigų, jis galėjo paskelbti, kad statys socializmą, – ir „galingosios ir didžios“ SSRS pagalba jiems būdavo garantuota. Tokiu būdu, mes – t. y. mūsų probobutės ir proseneliai, močiutės ir seneliai, tėvai ir mamos – vos ne pusę planetos maitino, visokias ten Angolas, Mozambikus, Kubas ir Šiaurės Korėjas. Nors patys tuo metu duoną, tai yra grūdus, pirko iš JAV, Kanados ir Argentinos. Naudojant sovietinį frazeologizmą, maitino „imperializmo ryklius“, – „mk.ru“ rašo Germanas Piatovas. 

REKLAMA
REKLAMA

Nemokamų butų mitas

Iš to, kas likdavo, sovietinė komunistinė valstybė ir suteikdavo „nemokamus“ butus, „nemokamą“ mediciną ir „nemokamą“ išsilavinimą. „Kam dalindavo „nemokamus butus“? Tiems, kas nugarą laužė, kaip devintame pragaro rate, sunkiame, mažai apmokamame, nepopuliariame darbe, ir stovėdavo eilėse butui gauti – po 10-15 metų, – „kr.ru“ rašo Germanas Piatovas. – O ar buvo tokių, kurie gaudavo be eilės? Taip, tai partinė ir sovietinė nomenklatūra – šiandieninių aukštas pareigas užimančių valdininkų ir deputatų analogas“.

Tiesa, SSRS gerbėjai pamiršta, kad gauti tą patį „nemokamą“ būstą tūlas darbininkas turėjo pagal anksčiau išvardintą schemą dirbti valstybei 10-15 ar net 20 metų. Tačiau yra dar vienas esminis dalykas: butas net netapdavo tokio asmens nuosavybe. Valstybė tik suteikdavo teisę jame gyventi. Jo nebuvo galima parduoti, padovanoti, palikti vaikams ar anūkams. Jeigu žmogus patekdavo į kalėjimą, tai valstybė galėjo laisvai iš jo butą atimti. 

REKLAMA
REKLAMA

Reiktų taip pat atkreipti dėmesį, kad „nemokamų“ butų nebuvo jau taip daug: pusė SSRS gyventojų – valstiečiai. Jie gyveno medinėse trobose. Likusi pusė taip pat nebuvo aprūpinta butais: daugelis gyveno komunaliniuose būstuose, barakuose, bendrabučiuose ir po 10-15 metų laukė eilėse gauti savo butą.

Ir tai jau vyko Brežnevo valdymo laikotarpiu – viename iš ekonomiškai stabilesnių laikotarpių SSRS istorijoje. Jeigu vertintume Džiugašvilio-Stalino epochą, tai ten buvo dešimtis kartų blogiau. Masinių statybų niekas nevykdė, „Stalino namų“ statybų tempai buvo tokie lėti, kad juos gauti galėjo tik komunistų elito atstovai. Namuose žmonės gyveno „komunalkėse“, barakuose ir bendrabučiuose. Masinės gyvenamųjų būstų statybos prasidėjo tik valdant N. Chruščiovui – iš čia ir kilo šių blokinių namų pavadinimai: „chruščiovkos“. 

Šiandien „chruščiovkos“ – butai dažniausiai be balkonų ir miniatiūrinėmis virtuvėmis – ne pati paklausiausia prekė rinkoje. Tačiau sovietiniam žmogui tai buvo prabangos viršūnė: atskiras nuo kitų būstas su patogumais!

REKLAMA
REKLAMA

Nostalgijos sovietų laikams apimtas žmogus, ypač jeigu jis yra gimęs praėjusio amžiaus 7-8 dešimtmetį, dažnai įsivaizduoja, kad tuomet būstai su dabartiniais patogumais, už kuriuos reikia sunkiai dirbti ir imti paskolas visam gyvenimui, buvo dalijami vos ne visiems ir už dyką, o tokių komentarų pasitaiko beveik po kiekvienu straipsniu apie Sovietų Sąjungą.

Nieko nemokamo Sovietų Sąjungoje nebuvo. Darbuotojams už jų darbą buvo mokami grašiai, tai iš jų dar buvo atskaičiuojami ir mokesčiai (10 proc. pajamų ir 6 proc. neturintiems vaikų, taip buvo ir toks mokestis). Todėl sakyti, kad butai buvo dalinami už dyką yra netikslu. Mūsų seneliai ir tėvai, už tuos butus, nemokamą mediciną ir kitus dalykus, sumokėjo savo sunkiu viso gyvenimo darbu. Niekas iš dangaus nenukrito ir iš niekur neatsirado, ypač Sovietų Sąjungoje.

Eilės butui gauti

Kita šio mito dalis – „visi gavo butus iš valstybės“. Faktiškai tai valstybė tik leisdavo jiems ten gyventi, apie jokią asmeninę nuosavybę kalbama nebuvo. Net jeigu ir leisdavo įsigyti kooperatyvinį butą už savo pinigus, jo vis tiek nebuvo galima nei parduoti, nei į vaikams perduoti. Buvo galima tik susigrąžinti savo indėlį iš kooperatyvo, o pats butas likdavo „visų“ nuosavybe, į kurią pretendavo kiti eilėje stovintys kooperatyvo nariai. Ne kooperatyvo, o valstybinius butus buvo galima tik keisti, ir tai pusiau legaliai, duodant kyšius „kam reikia“ ir pan.

REKLAMA
REKLAMA

Na, bala nematė tos nuosavybės, juk svarbu stogas virš galvos yra, ar ne? Juk jeigu nuosavybė būtų didžiausia problema, tai galima būtų gal ir kitaip vertinti tų laikų situaciją. Tačiau butą gauti tais laikais nebuvo tas pats, kas dabar į banką paskolos nueiti. Visų pirma tekdavo įsirašyti į eilę, arba savo darbovietėje, arba rajono skyriuje.

Tačiau į eilę butui gauti patekdavo ne visi, o tik tie, kurie įrodydavo, kad turi į tai teisę: žmogus turėjo būti registruotas gyvenvietėje ir jis turėjo gyventi būste su mažiau nei 3-9 kv. m. (įvairiuose Sovietų Sąjungos regionuose ir skirtingai laikotarpiais buvo skirtingai skaičiuojama) vienam žmogui gyvenamuoju plotu. Tai yra, jeigu viename 25 kv. m. kambarėlyje gyveno 4 asmenų šeima – jie į eilę ir nepatekdavo. Nebent pasinaudodavo „blatu“, tačiau tai yra jau kita istorija.

Beje, būtent dėl šios priežasties ankstyvesniojo laikotarpio sovietinių namų virtuvės ir sanitariniai mazgai buvo projektuojami kuo mažesnio dydžio – kaip naudingas buvo skaičiuojamas tik gyvenamasis plotas. Jeigu virtuvė ir tualetas buvo bendri (bendrabučio tipo) – ką padarysi, nepasisekė. Esmė buvo gyvenamojo ploto kvadratūra ir gyventojų skaičius jame.

REKLAMA
REKLAMA

Jeigu patekdavote į eilę būstui gauti, bet belaukiant kažkas iš šeimos narių numirdavo ir jūsų „naudingas buto plotas vienam žmogui“ automatiškai išaugdavo, iš sąrašų jus galėjo lengvai išbraukti.

Perduoti tokį butą savo vaikams nebuvo galima. Nebent jie gyveno kartu ir buvo jame registruoti. Vienas iš sovietinių būdų apeiti sistemą – šeimos oficialiai skirdavosi, kad vienas iš suaugusiųjų galėtų prisiregistruoti savo tėvų būste ir taip gauti teisę į nekilnojamą turtą, bei išsaugotų savo dabartinį būstą, teisės į kurį atitekdavo kitam sutuoktiniui. Trukmė, per kurią žmonės galėjo tikėtis gauti būstą, taip pat buvo labai skirtinga. Tai priklausė nuo organizacijos ar gamyklos, kuri užsiėmė būstų statybomis savo darbuotojams, pajėgumų ir svarbos. Maskvoje ar kituose didžiuosiuose miestuose gauti būstą buvo labai sudėtinga, tai galėjo užtrukti dešimtmečius, periferijoje situacija buvo paprastesnė – ten būstą buvo galima gauti ir per metus-du ar net greičiau.

REKLAMA
REKLAMA

Kyšininkavimas ir korupcija

Buvo ir lengvatinės eilės, į kurias pretendavo įvairios visuomenės grupės, jos gaudavo būstą daug greičiau už paprastus mirtinguosius. Savaime suprantama, labiausiai privilegijuoti buvo partiniai vadukai.

Ar gauti būstą būdavo lengva? Ir taip ir ne. Sunku mažesnių įstaigų ar gamyklų darbuotojams didesniuose miestuose, lengviau – didelių fabrikų periferijoje darbuotojams. Tačiau tai taip pat reiškė, kad darbuotojas yra pririšamas prie darbo vietos ir gyvenvietės.

Kas dar galėdavo pretenduoti į „lengvai“ gaunamą kampą gyventi? Maskvoje tuo viliodavo kiemsargius ar šiukšliavežius, nes niekas nenorėjo eiti dirbti tokių darbų už mažą atlyginimą. Todėl buvo skiriamas būstas (galėjo būti ir kokių 10 kv. m. skylė apleistame name), kurį po 10 metų darbo jau palikdavo „visam laikui“. Tai reiškia, kad leisdavo žmogui jame registruotis ir socialinis būstas tapdavo jo „nuolatine gyvenamąja vieta“.

Visais atvejais, išskyrus privačius namus ar kooperatyvus, tai būdavo valstybės „nuomojami“ butai, be teisės į nuosavybę ir už juos mokėjo visi savo sunkiu darbu.

REKLAMA
REKLAMA

Maža to, ypač paskutinį Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmetį, klestėjo korupcija ir partinių šulų savivalė. Butai eilėse dažnai būdavo dalijami už kyšius, taip apeinant sąžiningai eilėse stovinčiuosius. Patiems partijos nomenklatūrininkams, žymesniems mokslininkams (ypač tiems, kurie dirbo karybos sferoje), kai kuriems menininkams, būdavo statomi namai su daugiau patogumų. Tai, ką dabar galite pamatyti sovietinio paveldo filmuose būdavo prieinama toli gražu ne kiekvienam.

Jaunimo migracija iš mažesnių gyvenviečių prasidėjo dar SSRS laikais

Kuomet šiandien kalbama apie sovietų epochą, tai didžioji dauguma žmonių kalba apie vėlyvąjį laikotarpį – Brežnevo, Andropovo ir Gorbačiovo epochą. Tačiau tai – tik paskutiniai 25 iš 74 SSRS egzistavimo metų. Apie prieš tai buvusių 50 metų siaubus – Holodomorą, išbuožinimą, priverstinę kolektyvizaciją, žiauriai numalšintus valstiečių sukilimus, sušaudymus ir trėmimus – arba nežino, arba „neprisimena“. 

REKLAMA
REKLAMA

Galutinai judėjimo laisvę kolūkiečiai įgijo tik valdant Brežnevui: 1974-aisiais SSRS ministrų taryboje buvo priimtas nurodymas įvesti pasų išdavimą visiems piliečiams privaloma tvarka, kurį realizuoti pavyko tik per penkerius metus – nuo 1976 iki 1981 metų. Gavę pasus kolūkiečiai įgijo teisę laisvai judėti šalyje. Suteikti šią „laisvę“ savo šalies piliečiams svarstė dar Nikita Chruščiovas. Svarstė, tačiau tam taip ir nesiryžo. Pabūgo, kad kaimo gyventojai pasipils į miestus ir nebebus kam išmaitinti šalies. 

Taip ir nutiko valdant Brežnevui: kai tik tapo įmanoma pasprukti iš kolūkio, jaunimas pradėjo vykti į miestus, ieškodami geresnio gyvenimo. Kaimai pradėjo tuštėti, o maisto produkcijos deficitas SSRS nenumaldomai augo.

Tuomet situaciją dar kažkiek gelbėjo „naftos adata“: už naftą ir dujas gautas lėšas užsienyje buvo perkami grūdai, mėsa, konservai. Tačiau šalis, kuri negali pati sau užsiauginti maisto, iš esmės yra neveiksni. Kai tik smuko naftos kainos, SSRS tiesiog banaliai nebeišgalėjo savęs išmaitinti ir subyrėjo.

Kokie baudziauninkai ką čia nusisneka,mano tėvas gavo butą 39metu 3 kambarių ir dirbo atsiputes ir viskas buvo gerai aš metus atidirbes prieš armija man siūlė bendrabutį šeimyninį ir nereikėjo imtį paskolų ,viskas tada buvo liuks kas norėjo turėjo viską ir į polikliniką galėjome pateikti už dyką ir greitai ,kas per ciurbanas rašo tokį straipsnį.
Man 60metų, aš viską prisimenu.Didesnės nesąmonės negalėjot parašyti? Kodėl meluojate?Visi turejo darbus, gaudavo atlyginimus. Apie pasus visiška nesąmonė.Pati važiavau mokinė dar būdama į Maskvą, Leningradą.
Na ir nusirašete,,pasus turejo seniai ir visi.Tarp kitko lietuva buvo mazoji amerika,o kaip dabar gale kiurkso.Mokslas,butai,buvo nemokami..vaistai ir viskas pigu.Dabar butus,jau privatizavo,gyvrntojai sukišo pinigus,dabar renovacija,pelnas bankui,sMavivaldybei.Galejote renovuoti veltui,jei ką.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų