Metams baigiantis Europoje atgyja kalbos apie „dujų karus“: neva Rusija ir Ukraina gali vėl pradėti megzti destruktyvų tarpusavio dialogą, kurio rezultatai palies ir ginče nedalyvaujančias trečiąsias puses – Europos valstybes. Kita vertus, sunku teigti, kad ilgalaikis, pasitikėjimą keliantis dialogas tarp Rusijos ir Ukrainos apskritai egzistuoja: Kremlius nemėgsta klausytis mažesnių už save, o Kijevas, kol pareik daugiau ar mažiau vieningą nuomonę, ilgokai klaidžioja savuose politiniuose labirintuose. O Europa jaučiasi priklausoma ir nesaugi, todėl vis intensyviau kalba apie tris naujus projektus, turėsiančius diversifikuoti dujotiekių į senąjį žemyną tinklą: „Nord Stream“, „South Stream“ ir „Nabucco“.
Energetinio saugumo klausimas Europos Sąjungai iš tiesų opus. Europa negali remtis naujais „Nord Stream“ ir „South Stream“ dujotiekiais, nes už jų stovi Rusija. Ji negali remtis ir senaisiais dujotiekiais, nes už jų stovi ne tik Rusija, bet ir pasitikėjimo nekelianti Ukraina ar Baltarusija. Europa negali remtis netgi savuoju „Nabucco“, nes už jo paprasčiausiai nestovi niekas – tiesiog kol kas nėra nei aiškaus projekto, nei saugių dujotiekio trasų garantijų, nei patikimų tiekėjų.
„Nord Stream“ projektas tiesioginių konkurentų neturi. Rusija kartu su Vokietija bei keliomis užsienio firmomis nuties vamzdžius Baltijos jūros dugnu, išmes iš žaidimo bet kokias galimas tranzitines šalis ir be trukdžių eksportuos dujas tiesiai į Vokietiją. Bent jau toks scenarijus, nors kol kas dar neįgyvendintas, yra numatytas visai netolimoje ateityje. O štai bendras Rusijos, Italijos ir kai kurių Balkanų šalių projektas „South Stream“ varžosi su Europos Sąjungos remiamu „Nabucco“ dujotiekio projektu. Konkurencija akivaizdi ir netgi finansiškai pražūtinga – du labai panašūs dujotiekiai, jungsiantys Centrinę Aziją su Europa, nereikalingi. Vietos, žinoma, pakaks abiem, tačiau komercine prasme vieno iš jų gali laukti saulėlydis.
Sprendžiant iš pastarųjų įvykių – Kremlius gavo paskutinės valstybės, Slovėnijos parašą, leidžiantį projektuoti „South Stream“ dujotiekio atkarpą jos teritorijoje, – galima daryti išvadą, kad dviejų konkurencinių projektų varžytuvėse į lyderio pozicijas veržiasi „South Stream“. Lapkričio pabaigoje norą investuoti į šį dujotiekį pareiškė ir prancūzai. Be jų ir jau minėtų italų bei slovėnų, projekte dalyvauja bulgarai, graikai, vengrai, serbai, austrai, kalbamasi su rumunais ir turkais. Dalis šių šalių yra pasirašiusios sutartis ir dėl „Nabucco“ tiesimo, tačiau nevengia prisidėti prie konkurencinio projekto.
Numatoma, kad „South Stream“ transportuojamų dujų kiekis, turėjęs siekti 31 mlrd. kubinių metrų per metus, pagal naują planą išaugs dvigubai. Jei ši ambicija bus įgyvendinta, „Nabucco“ vamzdis gali likti tuščias, net jei ir bus nutiestas. Reikia nepamiršti, kad analitikai į Rusijos ketinimus tiesti naujus dujotiekius dažnai žiūri gana kritiškai, nes statybų procesai, bent jau iš pradžių, vyksta palyginti vangiai. Tačiau iš Europos Sąjungos pusės jie taip pat nėra spartūs – ne veltui ambicingi energetiniai projektai kartais vadinami „popieriniais tigrais“, įklimpstančiais sutarčių rengimo stadijoje ir sunkiai judančiais link įgyvendinimo.
Kalbos apie šiuodu konkurencinius projektus tęsiasi jau ne vienerius metus ir, kai kurių ekspertų nuomone, užuot švaisčius laiką bei pinigus, geriausia būtų nutiesti vieną bendrą dujotiekį ir pavadinti jį „South Nabucco“. Paradoksalu, bet Europos Sąjungai greičiausiai nepavyks pasiekti pirminio „Nabucco“ tikslo – bent dalinės Europos nepriklausomybės nuo Rusijos dujų rinkos, todėl Europos Sąjungos remiamą „Nabucco“ tikslumo dėlei išties būtų galima vadinti „South Nabucco“. Šio projekto trūkumas yra tas, kad dujotiekis būtų tiesiamas aiškiai žinant, kas dujas vartos, bet ne kas jas tieks.
„South Stream“ ir „Nabucco“ konkuruoja ne dėl paklausos, o dėl pasiūlos. Azerbaidžanas, Turkmėnistanas, Kazachstanas, Iranas – iš kurios valstybės telkinių „Nabucco“ dujotiekiu galėtų būti importuojamos dujos? Kiekvienas potencialus tiekėjas turi savų prioritetų ir ambicijų: ilgalaikes sutartis su Rusija, naujas galimybes Kinijos rinkoje, demokratinės Europos vertybių neatitinkantį politinį režimą. O nesant tiekėjų garantijų, galima atsidurti padėtyje, kai dujas teks importuoti iš tos pačios Rusijos.
Čia ir atsiskleidžia paradoksali tariamojo „South Nabucco“ prasmė – Europa diversifikuoja ne savo dujų importo rinką, o tik patį dujotiekių tinklą. Vienas planuojamų dujotiekių galas norom nenorom vis tiek išnyra Rusijoje. Europa lieka energetiškai priklausoma nuo politinių Kremliaus sprendimų. Žinoma, Europos Sąjungos remiamas projektas teoriškai kelia daugiau pasitikėjimo nei Rusijos tiesiamas „South Stream“. Tačiau jei „Nabucco“ bus pastatytas Europos rankomis ir už jos pinigus, o galiausiai vis tiek pasitarnaus Rusijos interesams, didžiausias laimėjimas vėl atiteks Kremliui.
Jurgita Laurinėnaitė
