Unikalus Radviliškio rajono architektūros objektas Šiaulėnų dvaras dar prieš kelis metus globė po savo stogu šeimas. Vėliau pradėjo sparčiai nykti, nes savininkui, anot jo, buvo uždėti biurokratiniai pančiai ir pasakyta: „Įkalsi vinį - būsi nubaustas.“ Dabar Šiaulėnų dvaras perduotas Kultūrinių iniciatyvų centrui. Dvaras yra rakštis netoliese esančiam danų kapitalo kiaulynui ir Kultūros vertybių apsaugos departamentui (KVAD) gėda.
Padovanojo stipresniems
Nuostabus Šiaulėnų dvaro kompleksas, esantis Radviliškio rajone, nebuvo įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą. Prieš septynerius metus iš dvaro išsikėlė gyventojai. Savininkas, turėjęs 90 procentų dvaro komplekso, bandė jį prikelti, tačiau kultūros vertybių saugotojai perspėjo – jei įkalsi vinį, skirsim baudą.
Savininkas pataupė savo pinigus ir atidavė dvaro dalį neseniai įsikūrusiam Kultūrinių iniciatyvų centrui (KIC). Tai visuomeninė organizacija, burianti kultūros paveldui neabejingus žmones. Dvaro perdavimo sąlyga ta, kad jis bus naudojamas visuomenės reikmėms.
KIC atstovai jau pradėjo žygius dėl Šiaulėnų dvaro išsaugojimo. Įvyko susitikimas su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite. Kartu į susitikimą vyko ir Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Zenonas Stundžia. Buvo aptartas KIC parengtas projektas „Paslėpti lobiai Radviliškio rajone“.
KIC pirmininkas Edvardas Stonkus teigia, kad ir Seime, ir Kultūros paveldo departamente buvo pritarta siekiui atkurti Šiaulėnų dvarą.
Vertybė ar ne vertybė?
E. Stonkus „Šiauliai plius“ pasakė absurdišką naujieną: 500 metų senumo Šiaulėnų dvarui apsauga nėra paskelbta nei valstybiniu, nei regioniniu lygiu, nors į nekilnojamųjų vertybių registrą jis įrašytas.
Dvaras pirmą kartą paminėtas 1492 m. LDK laikais. Dabar vėjas, krituliai bei žmonės šį dvarą sparčiai naikina. Jei dar visai neseniai čia galėjo gyventi žmonės, tai dabar tai būtų neįmanoma.
Senovėje dvarai buvo kultūros židiniai. Šalia kūrėsi gyvenvietės, mokyklos, ūkiniai objektai. Buvo plėtojamos naujausios technologijos: elektra, vandens malūnai, augalų selekcija, žirgininkystė. „Dabar skaudu žiūrėti, kaip niokojamas kažkada ateities kartoms kurtas turtas, tautos pasididžiavimas“, - teigia E. Stonkus. Jis žino, kad net sovietinė santvarka nedrįso sunaikinti Šiaulėnų dvaro. Čia buvo gyventojų butai.
KIC žiniomis, Šiaulėnų dvaras pastebimai pradėjo nykti nuo 2006 metų. Vietiniai gyventojai pasakojo, kad kažkokie bjaurybės įpjovė sijas, kad dvaras greičiau nugriūtų.
Zenonas Stundžia, KVAD Šiaulių teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius, sako, kad valstybės nesaugomas Šiaulėnų dvaras neturėjo galimybės gauti lėšų iš valstybės remontui. Buvusį savininką išgąsdino tai, kad viską teks daryti savo lėšomis. Kodėl dvaras nebuvo vertybė, inpektorius nepaaiškino.
Dvaro agonija - džiaugsmas kiaulynams
Z. Stundžios nuomone, netoli dvaro įsikūrusiam UAB „Litpirma“ kiaulių kompleksui nereikėjo savo veiksmų derinti su KVAD, nes naujų pastatų iš esmės nebuvo statoma - tik rekonstruojama.
E. Stonkus įžvelgia nemažai KVAD atstovų klaidų: „Kiaulininkai tuo ir žaidžia - atseit tik rekonstruoja, o iš tiesų plečiasi. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas turėjo informuoti visas reikiamas įstaigas apie kiaulidės plėtrą. KVAD turėjo imtis visų būtinų veiksmų, nes dvaras patenka į privalomą sanitarinę apsaugos zoną.“
KIC vadovas primena, kad „Litpirmai“ buvo leista auginti iki 25 tūkstančių riestauodegių per metus - dvigubai daugiau, nei būdavo išauginama sovietiniais laikais. Sanitarinė apsaugos zona buvo padidinta, todėl kiaulininkai leidimą turėjo suderinti su Šiaulių paveldosaugininkais.
E. Stonkus akcentuoja, kad netoli Šiaulėnų esantis nedidelis dvaras yra saugomas valstybės: „Greičiausiai todėl, kad jį nusipirko vienas Radviliškio savivaldybės žmogus ir pardavė savo giminaičiams. Dvaras gavo šiek tiek paramos, tačiau dabar jau ir jis yra apleistas.“
Netoli dvaro esanti koplyčia taip pat yra saugoma valstybės. Pernai jai rekonstruoti buvo skirta apie 900 tūkstančių litų. Darbai turėjo būti pradėti dar pernai lapkritį, tačiau iki šiol nieko nenuveikta. Kodėl dvaras buvo paliktas likimo valiai, iki šiol mįslė.
Aplaidumas ar tyčinės klaidos?
E. Stonkus nuosekliai renka visus Šiaulėnų dvaro dokumentus ir jam kyla daug priekaištų daugeliui institucijų: „Kai pradėjau domėtis tuo dvaru kaip Šiaulėnų gyventojas, įžvelgiau aibę kultūrininkų, aplinkosaugininkų ir Radviliškio savivaldybės klaidų.“
KIC direktorius klausia, kur buvo aplinkosaugininkai, kai dvaras dar buvo puikios būklės, o ne griūvantis? „Septyniolika metų tylos ir draudimų bet ką daryti. Po to, kai dvarui nebeužtenka kosmetinio remonto, jo savininką pasiekia raštai dėl būtino remonto. Kam draudimai ir kam raštai, jei dvaras nesaugomas valstybės? O jei jau siuntinėja tokius raštus, tai kodėl nieko nedaryta dėl kiaulyno sanitarinės zonos?“
Z. Stundžia pripažįsta buvusiam dvaro savininkui parašęs nurodymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Paveldosaugininkas teigia, kad kultūros paveldo remonto darbus atlikti niekas niekada nedraudė. Tvarkyti stogus, kamšyti skyles ir saugoti nuo irimo galima be jokių suderinimų.
Z. Stundžia norėtų, kad KIC pavyktų nors šį tą padaryti Šiaulėnų dvaro labui. "Duok Dieve, kad jie nors truputį padarytų. Dabar svarstau, kaip jiems padėti teisiniais klausimais. Juk dešimtadalis dvaro areštuota ir priklauso žmogui, kurio niekas neranda.
- Alvydas Januševičius
