Įvyko tai, kas anksčiau ar vėliau turėjo įvykti, - Gruzija pabandė jėga susigrąžinti Pietų Osetiją.
Dabar jau nebesvarbu, kas ką išprovokavo – įtampa šiame rajone jau buvo pasiekusi kritinę ribą. Gruzijos vyriausybė negalėjo nesuvokti, jog Rusija nesėdės rankų sudėjusi, tačiau gal nesitikėjo greito tokios apimties atsako. Akivaizdu buvo, jog teks kovoti dviem frontais – bus mestas Abchazijos koziris. Rusija jau kuris laikas laukė tinkamos progos, juolab kad ir dalis propagandos paveiktų Rusijos piliečių mano atėjus metą „trinktelti gruzinams“. Rusijos aviacija atakuoja Gorio miesto ir kitų gyvenviečių žmonių namus, o tankai šeimininkauja Pietų Osetijoje. Kaip jau įprasta, vadinamoji „pasaulio visuomenė“ ragina kuo greičiau nutraukti ugnį ir sėsti prie derybų stalo. Keblumas tas, kad kol kas neaišku, kas su kuo ir dėl ko turėtų derėtis. Aišku tik viena – stipriausias politinis ir karinis žaidėjas šiame jau beveik du dešimtmečius smilkusiame konflikte yra Rusija, kuri galėtų derėtis tik dėl Pietų Osetijos aneksijos (šitai – faktas) ir Abchazijos „nepriklausomybės“ pripažinimo.
Aiškinantis karo veiksmų priežastis bei aplinkybes, taip pat bandant suvokti konfliktuojančių šalių veiksmus pridengiančią retoriką – viena sakom, kita darom, - dera prisiminti kelis esminius dalykus. Gruzijos teritorines problemas sukūrė Rusijos nenoras paleisti Gruziją iš visiškos priklausomybės zonos. Kitas dalykas – Gruzijos politikų veiksmai, kurie padėjo Rusijai tuos konfliktus pagilinti ir įtvirtinti. Dabar Gruzijos politikų veiksmus lengva kritikuoti, tačiau daugelis tų politikų bei politinės galios centrų ir anais laikais žaidė, ir šiuo metu žaidžia dvigubus ar dar painesnius žaidimus. Nacionalistiniais šūkiais prisidengus labai lengva skatinti Gruzijos vadovybę tokiems veiksmams, kurie naudingi Rusijai. Ypač tada, kai susiklosto kritinės aplinkybės. Šioje srityje Rusija sukaupusi didžiulę istorinę patirtį. Net įžvalgiausi Kaukazo reikalų žinovai negali paaiškinti, kas ir ką planavo pradėdami karinius veiksmus. Beje, niekas iki šiol taip ir nenušvietė, kokį vaidmenį Čečėnijos kare suvaidino garsus Kremliaus nemalonėn patekęs Rusijos oligarchas Borisas Berezovskis. O tas vaidmuo susijęs ir su Gruzija.
Kita svarbi aplinkybė ta, kad karinių veiksmų geidė abi pusės. Kodėl? Gruzija pastaruoju metu siekė į konflikto aplinką įtraukti sau palankias užsienio valstybes, ypač Jungtines Valstijas ir Europos Sąjungą. O juk žinoma, kad pasaulis sureaguoja tik į karinius veiksmus. Tačiau ne visada greitai. Gruzijos valdžiai atėjo metas parodyti, kad ji jau gali pati imtis atkurti valstybę. Galima numanyti, kad Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jautė visuomenės spaudimą parodyti, ko vertas jo valdymas ir sykiu savaip numaldyti gana stiprią opoziciją. Karinė operacija – geriausias būdas sutelkti žmones apie politinį elitą ir sykiu sustiprinti lyderio galias.
Marionetinei Pietų Osetijos „vyriausybei“ taip pat reikėjo karinio konflikto, kad Rusija imtųsi karinių veiksmų ir perimtų valdžią į savo rankas. Kitaip tariant, Rusijai reikėjo preteksto parodyti savo karinį kumštį ne tik Gruzijai, bet ir jos būsimiems partneriams NATO. Galėtume sakyti, jog abi pusės tol kaitino situaciją, kol įvyko karinis sprogimas. Tik Gruzijos galios šiame vyksme nepalyginamai menkesnės – Gruzijai neįmanoma ištrūkti nei iš Rusijos pinklių, nei iš jos gniaužtų. Kaip buvo pagrįstas Rusijos karinis atsakas? Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, jog Rusija Pietų Osetijoje gins savo piliečius ir taikos palaikymo karius. Tad Rusija atvirai pripažino, jog prieš kelerius metus šioje teritorijoje padėjo tvirtus pamatus aneksavimui – suteikė Pietų Osetijos gyventojams Rusijos pilietybę. Pilietybė buvo sutekta ir Abchazijos gyventojams. Tad dabar pasauliui aiškinama, kad Rusija nuo Gruzijos agresijos ginanti savo šalies piliečius. Pasitelkusi tokią pat politinę logiką bei retoriką stalininė Sovietų Sąjunga „laisvino“ Besarabijos, Vakarų Ukrainos, Lenkijos ir kitų nepriklausomų valstybių žmones. Prireikus buvo sukuriamos ir marionetinės „vyriausybės“, paprašydavusios ateiti ir „išlaisvinti“ ar prijungti.
Dalies Gruzijos teritorijos aneksavimą Rusija patvirtino prie kelis mėnesius pranešdama pasauliui, kad su „atsiskyrusiomis“ teritorijomis užmezga tiesioginius valstybinius ryšius. Gruzijos vyriausybė buvo „įspausta į kampą“. Ėmė aiškėti, kad jokių derybų nebus, o kariniai veiksmai – laiko ir patogių aplinkybių klausimas. Juk Gruzijai buvo siūloma derėtis su Rusija, Šiaurės Osetija ir Rusijos piliečiams atstovaujančia Pietų Osetijos valdžia. O ir Gruzijos siūlomos tiesioginės derybos būtų vykusios su Rusijos piliečiais, kurie suteikiant pilietybę įsipareigoja ginti Rusijos interesus ir pripažįsta jos politinę viršenybę.
Kariniai konfliktai dažniausiai parankūs stipresniems. Pasaulio lyderiai šiuo metu susirinkę Pekine stebėti olimpiados, tad kurį laiką reakcija į Rusijos veiksmus vėluos. Juolab kad Pekine tuo metu viešėjo ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. Neabejotina, kad jis didžiųjų šalių vadovams nupiešė nepaprastai agresyvios ir nesukalbamos Gruzijos paveikslą. O V. Putino politinis svoris bei autoritetas – labai didelis. Dėkinga Rusijai aplinkybė ta, kad prezidentui D. Medvedevui buvo suteikta proga parodyti valstybės karinį kumštį ir savo „kietumą“. Tokios progos iš dangaus nenukrinta – jos susikuriamos. V. Putinas savo prezidentavimą pradėjo gyvenamųjų namų sprogdinimais, kurie tapo pretekstu visomis jėgomis pulti Čečėniją. D. Medvedevas neabejotinai kirs kuo stipriau, nes V. Putino atsaką būtų varžę jo nusistovėję asmeniniai santykiai su didžiųjų valstybių vadovais. Kam daryti klaidą ir pasaulio lyderių akyse pasirodyti ne draugu, o banditu. D. Medvedevui lengviau: kol kas joks Jungtinių Valstijų prezidentas dar nepažvelgė į jo sielą, tad apie joje glūdinčias gerąsias vertybes nieko nežinoma. Perėmęs operaciją į savo rankas V. Putinas galės ją kreipti norima linkme, net ir rodydamas pasauliui „demokrato“ bruožus.
Kokių esminių tikslų siekia Rusija įvesdama tankus į Gruzijos teritoriją, bombomis sprogdindama gyventojų namus ir atidarydama Abchazijos frontą? Akivaizdu, jog tankai iš Pietų Osetijos nebeišeis. Bus stengiamasi kuo greičiau sunaikinti ar apnaikinti svarbiausias Gruzijos karines bazes ir karines gamyklas. Sąmoningai bus mėtomos bombos ant civilių gyventojų – taip kurstoma baimė ir nepasitenkinimas esama valdžia, nes vienas svarbiausių tikslų yra nuversti M. Saakašvilį. Drįsčiau manyti, jog būrelis Kremliaus paruoštų ar valdžia ir galia sugundytų patriotų jau laukia savo valandos. Jei toks scenarijus bus įgyvendintas, tai bus ir paties prezidento klaidų pasekmė. Kariniai veiksmai nutolina nuo Gruzijos ir narystę NATO. Kaip jau įprasta, tokiuose kariniuose geopolitiniuose žaidimuose labiausiai kentės žmonės – osetinai, gruzinai, abchazai...
