Į Rusijos įsiveržimą į Gruziją Lietuva atsakė aktyviais diplomatiniais veiksmais ir pilietinėmis palaikymo akcijomis. Tai, kas prasidėjo rugpjūčio 8 dieną, galima pavadinti svarbiausiu pastarųjų metų įvykiu postsovietinėje erdvėje. Šio įvykio svarbą pirmiausiai pajuto buvusios sovietinės respublikos. Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir priklausiusi sovietiniam blokui Lenkija išreiškė Gruzijai paramą. Kitų buvusių sovietinių respublikų vadovai santūriai tylėjo, pasirinkę neutralią poziciją. Rusijos veiksmus palaikė vienintelė Baltarusija – ir tai tik po to, kai Maskva faktiškai to pareikalavo. Kartu Aleksandras Lukašenka suskubo paleisti kai kuriuos politinius kalinius, kad galima būtų pasistengti suartėti su Vakarais, nes po konflikto su Gruzija norom nenorom atsiranda klausimas apie bendrą šiandieninės Rusijos adekvatumą.
Tai, kad rusų „taikdariai“ Pietų Osetijoje ir Abchazijoje jau seniai neatlieka taikdariams priskiriamų funkcijų, o, faktiškai, yra aktyvūs užšaldyto konflikto tarp Gruzijos ir jos separatistinių teritorijų dalyviai, seniai nėra paslaptis. Įsikišimą į karinį konfliktą Maskva motyvavo siekiu apginti savo piliečius – t.y. beveik visus Pietų Osetijos gyventojus. Toks „pasiteisinimas“ tapo įmanomas po to, kai ne vienerius metus Rusija be jokių apribojimų dalijo savo pasus separatistinių Gruzijos regionų gyventojams. Beje, tai irgi nebuvo jokia paslaptis. Iš esmės, Maskva tokiu būdu vykdė kaimyninės šalies teritorijos aneksiją, o jos tankai Gruzijos teritorijoje šį mėnesį tik savotiškai įtvirtino aneksijos rezultatą.
Rusija labai įsižeidė, kai visas civilizuotas pasaulis pasibaisėjo jos veiksmais Gruzijoje. Maskva bandė akcentuoti, jog Tbilisis pirmas užpuolė Pietų Osetiją, o Rusijos kariuomenė vykdė tik „taikos užtikrinimo“ operaciją. Gal šie argumentai ir galėjo būti išgirsti, jei tik ne anekdoto vertas „adekvatus“ Maskvos atsakas į Tbilisio veiksmus. Be to, šio konflikto šaknys yra labai gilios. Čia negalima pamiršti ir jau minėtų pasų dalijimo akcijų, ir daugybės Pietų Osetijos (numanoma – ne be Rusijos žinios) vykdytų provokacijų prieš Gruziją. Be to, propagandos ir melo lavina verčia žiūrėti į bet kokį Kremliaus pareiškimą labai įtariai.
Galima akcentuoti, jog melas tapo bene pagrindiniu šiandieninės Rusijos politikos įrankiu. Rasti pavyzdžių nesunku – konflikto su Gruzija metu Rusijos kariškiai atkakliai tvirtino, jog karinėje operacijoje dalyvauja tik profesionalūs kariai. Dar nuo karų Čečėnijoje laikų Rusijos valdžia buvo pasižadėjusi daugiau nesiųsti į karinius konfliktus šauktinių. Tačiau rugpjūčio 20 dieną Rusijos kariuomenės vadovybė pripažino, jog 58-os armijos gretose, kariavusios Gruzijoje, buvo ir šauktiniai. Dalis iš jų žuvo arba buvo sužeisti – būtent šis faktas neleido ilgiau slėpti tiesos nuo visuomenės.
Agresija prieš Gruziją atrodo kaip visai logiškas Rusijos imperinės retorikos tęsinys. Jau ne pirmus metus Rusijos visuomenė gyvena „atsikėlimo nuo kelių“ ir „Sovietų Sąjungos žlugimo kaip didžiausios katastrofos“ diskurse. Šis diskursas aktyviai propaguojamas valdžios, kurios retorika grindžiama „buvusios sovietinės galybės“ atgavimo svajone. Tai pastebi visi – ne tik tie, kas įtariai žiūri į Rusijoje vykstančius procesus, bet ir potencialūs Maskvos sąjungininkai. Norom nenorom atsiranda klausimas – kas bus kitas po Gruzijos (ypač turint galvoje, jog Vakarų Europos valstybės iki šiol nesugeba vieningai ir griežtai sureaguoti į įžūlius Rusijos veiksmus). Šiame kontekste suprantama greita Ukrainos reakcija. Kijevas puikiausiai supranta, jog sekanti teritorija, kurioje „vardan taikos“ pasirodys rusų tankai gali būti Krymas – ypač atsižvelgiant į ne taip seniai nuskambėjusius kai kurių Rusijos politikų pareiškimus.
Įvykiai Gruzijoje privertė atsigręžti ir į istorines analogijas. Kalbant apie konfliktą, buvo prisimintas 1939 metų Sovietų Sąjungos karas su Suomija ir pradėjusi Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos agresija prieš Lenkiją, taip pat 1968 įvykiai Čekoslovakijoje, kurių metinės kaip tik minimos šiomis dienomis. Dauguma Rusijos liberaliosios pakraipos analitikų prisiminė sovietinio disidento ir bardo Aleksandro Galičio žodžius, skirtus Prahos pavasario sutriuškinimui: „Piliečiai, Tėvinė pavojuje! Mūsų tankai svetimoje žemėje!“. Šiomis dienomis šie žodžiai vėl skambėjo pranašiškai, tik, deja, ne daugeliui.
Nežiūrint į Rusijos prisiimtus įsipareigojimus, jos kariai nenorom traukiasi iš Gruzijos teritorijos. Pagal turimus duomenis, dabar, kai rašomi šie žodžiai, rusiška kariuomenė vis dar yra ne tik separatistinėse teritorijose, bet ir, pavyzdžiui, Poti mieste. Beveik niekam neliko abejonių, jog Rusijos kariniai daliniai šiuo metu atlieka ne „taikdarišką“, o okupacinę funkciją. Belieka tikėtis, jog pasaulio bendruomenė, sujaudinta įvykiais Gruzijoje, sugebės išlaikyti principingą poziciją ir ras būdą pakeisti Maskvos „taikdarius“ tikru tarptautinių taikdarių kontingentu. Tik tai suteiktų galimybę bandyti konstruktyviai spręsti Gruzijos separatistinių regionų problemą ir apsaugotų šalį nuo vis dar neišnykusios okupacijos grėsmės.
Viktor Denisenko
