Dar ne taip seniai toks straipsnio pavadinimas greičiausiai bylotų apie karo pradžią, tačiau laikai keičiasi. Konfliktai tapo įmanomi ne tik realioje, bet ir virtualioje erdvėje. Praeitą savaitę daug triukšmo sukėlė masinė programišių ataka, kuri buvo nukreipta prieš lietuvišką interneto segmentą. Tarp „nulaužtų“ svetainių minimi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir socialdemokratų partijos tinklalapiai (bendras nukentėjusių internetinių svetainių skaičius - virš trijų šimtų). Kibirnetinės atakos specifiką leidžia teigti, jog jos pėdsakai veda būtent į Rusiją.
Tyrimas dėl įsilaužimų dar vyksta. Nors kol kas nustatyta, jog Lietuvos internetinės erdvės puolimas buvo vykdomas per Prancūzijoje ir Švedijoje esančius serverius, vargu ar šių šalių programišiai nulaužę kokį tinklalapį sugalvotų palikti ten ne tik sovietinę simboliką, bet ir užrašą rusų kalba su grubiais rusiškais keiksmažodžiais. Nemanau, kad tai būtų jų stilius. Todėl ir peršasi išvada, jog siūlo galas veda į Rusiją, kurioje iki šiol piktinamasi dėl Lietuvos Seimo sprendimo prilyginti sovietinę simboliką nacistinei ir uždrausti abejų simbolikų naudojimą viešuose susirinkimuose.
Praeitos savaitės ataka prieš Lietuvos internetinę erdvę aktyviai lyginama su panašia ataka prieš Estiją, vykusia po vadinamosios „bronzinės nakties“ (įvykiai susiję su paminklo sovietiniams kariams perkėlimu iš Talino centro į Karių kapines). Tada buvo kalbama, jog prie atakų galėjo prisidėti specialiosios Rusijos tarnybos. Tačiau, praeitos savaitės ataka prieš Lietuvą buvo kitokio masto ir, kaip pabrėžia specialistai, ne taip profesionaliai organizuota, kaip praeitų metų Estijos tinklalapių puolimas. Todėl visai gali būti, jog ši kiberataka yra ne specialiųjų tarnybų sąmokslas, o tik paskirų, sakykime taip, „patriotiškai angažuotų“ (ir, pridursiu, tinkamai apdorotų Kremliaus propagandos) Rusijos piliečių iniciatyva.
Niekas nesiryžta prognozuoti, ar šio internetinės erdvės nusikaltimo kaltininkus galiausiai pavyks susekti. Tyrimas dar vyksta, bet galimas variantas, jog daugiau negu žinome dabar (kad puolimas buvo vykdomas per Prancūziją ir Švediją) mes taip ir nesužinosime. Jei bus taip, tai labai gaila. Viena iš galimybių kovoti prieš tokias atakas – kaltininkų įvardijimas. Žinoma, tikėtis Rusijos pagalbos pagaunant konkrečius atakos vykdytojus neverta, tačiau jeigu būtų įrodyta, jog ataka vykdyta būtent iš Rusijos, o ne iš „kažkur“, galima būtų kelti klausimą apie oficialių šalies struktūrų atsakomybę, jų prievolę reaguoti į neteisėtus savo piliečių veiksmus.
Tačiau ne tik kibernetinė ataka tapo prielaida kalbėti apie Rusijos puolimą prieš Lietuvą. Praeita savaitė buvo paženklinta ir keistoku Dūmos pareiškimu, kuriame Rusijos parlamento deputatai kaltina mūsų šalį keliant grėsmę stabilumui ir saugumui Europoje. Iš esmės, tokio pobūdžio pareiškimo galima buvo tikėtis – pastaruoju metu Lietuva aktyviai „dalyvavo“ Rusijos informaciniame diskurse. Mūsų šalies vardas buvo minimas ir dėl numanomų (ir oficialiai nepatvirtintų) užkulisinių derybų apie galimą JAV priešrakėtinės gynybos elementų dislokavimą mūsų šalies teritorijoje, ir dėl jau minėtų teisinių pataisų, apribojančių sovietinės ir nacistinės simbolikos demonstravimo galimybes.
Leidus sau nedidelį nukrypimą nuo temos, reikėtų pažymėti, jog galima buvo tikėtis skausmingos Maskvos reakcijos į sovietinių simbolių prilyginimą nacistiniams simboliams ir jų draudimą. Šalyje, kurios visa ideologija grindžiama 1945 metų pergale prieš fašistinę Vokietiją, reakcija ir negalėjo būti kitokia. Mūsų požiūrių visai logiškas nacistinių ir sovietinių nusikaltimų sulyginimas pačioje Rusijoje yra tabu. Dėl šitos priežasties pastaruoju metu vengiama garsiai kalbėti apie masines represijas, vykusias Sovietų Sąjungoje, o Stalinas vaizduojamas ne kaip tironas, kurio valdymo laikotarpiu žuvo galybė nekaltų žmonių, o kaip „talentingas vadybininkas“, kurio laikais „šalis klestėjo“. Visi, kas nenori sutikti su tokiu istorijos traktavimu, Rusijoje vertinami vos ne kaip priešai.
Išlieka klausimas, kaip reikėtų vertinti dabartinius Rusijos išpuolius prieš mus? Iš tikrųjų, analizuojant pačią naujausią istoriją, pernelyg pergyventi nereikėtų. Kartas nuo karto suaktyvėjantis Rusijos puolimas prieš kokią vieną iš Baltijos šalių, yra savotiška Kremliaus politikos tradicija. Tai ne kartą yra išgyvenusi ir Latvija, ir Estija. Nėra naujiena toks puolimas ir Lietuvai (prisiminkime Rusijos reakciją, kai prezidentas Valdas Adamkus atsisakė vykti į Maskvą minėti Pergalės dienos 60-metį). Žinoma, kiberataka – tai yra naujas elementas Lietuvos ir Rusijos konfrontacijoje, bet ir prie to, tikriausiai, greitai priprasim (faktiškai, informaciniai karai jau tapo mūsų laikų realybe, o kiberatakos – vienas iš tokių karų elementų).
Visai logiška ir tai, jog į Dūmos pareiškimą, kaip buvo nuspręsta, bus sureaguota tik Seimo Užsienio reikalų komiteto komentaru. Šio komiteto pirmininkas Justinas Karosas pareiškė, jog nemato reikalo leistis į diskusijas su Rusija. Galima tik pritarti tokiai pozicijai – šiuo atveju diskutuoti tikrai nėra apie ką. Be to, savotiškai į Dūmos pareiškimą jau atsakė Didžioji Britanija – kaip pranešama, jos specialiosios tarnybos įvardijo Rusiją kaip šalį, kurios veiksmai kelia didelę grėsmę Anglijos saugumui. Didžiosios Britanijos pareigūnų vertinimu, daugiau pavojaus negu Rusijos kelia tik „al-Qaedos“ ir Irano veiksmai.
Viktor Denisenko
