Kaip patiklūs žurnalistai padeda patarėjams diletantams žlugdyti reformas buvusiose SSRS respublikose.
Per pastaruosius du dešimtmečius pasaulio visuomenės mokslai pateikė ne vieną atsakymą į klausimą, kodėl ekonominė ir politinė modernizacija buvusiose sovietinėse respublikose dauguma atvejų pasibaigė apgailėtinai. Dažnai šie įmantrūs samprotavimai apima pastebėjimus, teorijas ir palyginimus iš įvairių mokslo sričių, tarp jų – iš politinės ekonomijos, lyginamosios politologijos, kultūrinės antropologijos, naujausiosios istorijos ir t. t. Tačiau posovietinio pasaulio problemos turi ir paprastesnį aiškinimą. Jis daugelio mokslininkų nėra pakankamai įvertintas, nes tiesiogiai paliečia kai kuriuos iš jų posovietinių kolegų – šimtus tariamų visuomenės mokslo atstovų buvusioje SSRS.
Kvazispecialistų invazija
Valstybėms, tik neseniai įgijusioms nepriklausomybę, kartais nesisekė vykdyti vienas ar kitas reformas dėl paprasčiausio jų pasikviestų konsultantų diletantizmo, taip pat dėl neprofesionaliai informuojamos visuomenės nuomonės. Šimtai tariamai mokslinių „kvazianalitikų“ daugelyje buvusių sovietinių respublikų darė ar iki šiol daro netiesioginę, o kartais ir tiesioginę įtaką viešajam diskursui ir sprendimų priėmimui aukščiausiame lygmenyje. Šie visuomeninių procesų komentatoriai prisistatinėja itin kvalifikuotais ekonomistais, istorikais, sociologais, kultūrologais, juristais ir politologais, nors iš tikrųjų jie tokie nėra. Ir vis dėlto dauguma iš šių diletantų yra stebėtinai populiarūs tiek posovietinėje žiniasklaidoje, tiek ir Rytų Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos valdžios struktūrose.
Posovietiniai politikai, pareigūnai ir pilietinio judėjimo aktyvistai kartais patiria nesėkmes vieną po kitos vien todėl, kad klauso kvazispecialistų vertinimų ir patarimų. Sėkmingai daugumos posovietinių respublikų visuomenės transformacijai trukdo ne tik buvusioje SSRS paplitę neracionalūs mitai, tarpvalstybiniai/etniniai nesutarimai ir gilios struktūrinės patologijos. Nesėkmingoje buvusių sovietinių respublikų transformacijoje savo vaidmenį suvaidino ir daugelis mėgėjiškų komentarų ir profaniškų patarimų, kuriuos pateikdavo profanai pseudopolitologai, mažamoksliai ekonomistai ir kiti tariami visuomenės mokslų specialistai.
Kaip tai galėjo atsitikti? Problema yra galbūt ne tik ir ne tiek ta, kad posovietinėse šalyse yra tūkstančiai tariamųjų ekspertų visuomenės mokslų specialistų, kurie turi diplomus ir net mokslinius laipsnius, tačiau iš tikrųjų niekuomet rimtai nedirbo pagal savo specialybę – t. y. jų darbai nebuvo spausdinami įtakinguose specialybės žurnaluose, jie nėra pasisakę svarbiuose profesionalių asociacijų kongresuose, nevykdė reikšmingesnių tiriamųjų projektų, remiamų prestižinių fondų, ir t. t. Sėkmingas diletantizmo plitimas buvusioje SSRS tapo galimas veikiau dėl paviršutiniško ekspertinių nuomonių ir mokslinių vertinimų apie vieną ar kitą problemą nušvietimo žiniasklaidoje.
Mokslininkai vs televizijos žvaigždės
Pripažinti visuomenės mokslų specialistai, dirbantys už buvusios SSRS ribų, ypač tie, kurie tiria pokomunistines valstybes, dažnai turi pažinčių tarp tų pereinamųjų valstybių mokslininkų. Paprastai postsovietologai yra susipažinę su reikšmingesnėmis savo Rytų Europos, Kaukazo ar Centrinės Azijos kolegų publikacijomis, susitikę su jais tarptautiniuose simpoziumuose. Kartais jie yra skaitę jų diplominius ar disertacinius darbus, apgintus Vakarų ar Azijos universitetuose arba moksliniuose centruose, pavyzdžiui, Bostone, Londone ar Tokijuje. Kai kuriais atvejais Vakarų šalių ar Rytų Azijos mokslininkai su savo kolegomis posovietinėje erdvėje turi nusistovėjusius kolegiškus ir draugiškus santykius ir bendradarbiauja su jais vykdydami bendrus tiriamuosius projektus, atliekamus Maskvoje, Kijeve ar Tbilisyje.
Tačiau, nepaisant to, užsienio mokslininkai, atvažiavę į vieną ar kitą posovietinę šalį ir įsijungę televizorių, viešosiose ekspertų diskusijose tik retkarčiais gali pamatyti savo pažįstamus kolegas. Stebėdami visuomeninius debatus apie įvairias posovietinių šalių socialines, ekonomines ar politines problemas, atvykusieji visuomenės mokslų specialistai gana retai gali išvysti tuos mokslininkus, kuriuos jie pažįsta iš straipsnių pripažintuose akademiniuose leidiniuose arba iš dalyvavimo svarbiose mokslinėse konferencijose. Vietoj tarptautiniu lygiu pripažintų specialistų buvusios SSRS televizijos diskusijose ir kituose žiniasklaidos debatuose dominuoja įvairių tipų profanai. Neretai šie pseudospecialistai yra centrų, fondų ar institutų su įspūdingais pavadinimais „prezidentai“ ar „direktoriai“, jie patys juos ir sukūrė. Kai kurie iš jų yra tam tikro pobūdžio savo šalių televizijų „žvaigždės“.
Suprantama, kai kurie iš šių vietinių „matadorų“, pavyzdžiui, gerai Rusijoje žinomas polittechnologas Glebas Pavlovskis, taip pat kartais pasirodo rimtuose ekspertų simpoziumuose. Bet greičiausiai jų dalyvavimas yra susijęs ne tiek su kognityvine jų to ar kito klausimo ar įvykio interpretacijos verte, kiek su numanoma pseudoekspertų užkulisine informacija, kurią jie gauna dėl ryšių su politiniu elitu, tačiau ši informacija yra neprieinama jų akademinės sferos kolegoms. Taigi, jei šiuos veikėjus kartais ir kviečia pasisakyti ekspertų susitikimuose, tai ne kaip įdomius analitikus, o kaip intriguojančius tyrimų objektus arba kaip unikalius pirminių žinių šaltinius.
Žurnalistų atsakomybė
Žinoma, tokius pseudoekspertus nėra sunku demaskuoti kaip diletantus. Tačiau svarbiausia problema yra ne jie patys, o nuolatinis jų dalyvavimas įvairiuose posovietinės TV pokalbių šou laidose ir apskritai – jų populiarumas žiniasklaidoje. Bėda yra ta, kad politologai profanai, istorikai mėgėjai ir ekonomistai diletantai turi galimybę visuotinai skleisti savo paviršutiniškus įvertinimus ir momentines nuomones, kartu iškreipdami ar netgi griaudami gilią aktualių socialinių ar politinių problemų analizę. Nuolatinis pseudoanalitikų rodymasis žiniasklaidoje, pirmiausia TV, išstumia rimtų ekspertų, tiek vietinių, tiek ir tarptautinių, balsus.
Po kurio laiko, kai šie diletantai tampa žiniasklaidos „žvaigždėmis“, jiems atsiveria durys į įtakingų politikų ir aukšto rango valdininkų, priimančių reikšmingus sprendimus, kabinetus. Tai kartais priveda prie to, kad vienos ar kitos posovietinės šalies valstybiniai organai, spręsdami gyvybiškai svarbias socialines problemas, vadovaujasi neprofesionaliais patarimais.
Kitais žodžiais tariant, svarbiausia problema čia yra politinės žurnalistikos defektas. Ir tik antraeilė problema čia yra patys posovietinio pasaulio intelektualiųjų bendruomenių politologai. Jeigu kvazispecialistai nebūtų taip išreklamuoti žiniasklaidoje, jie neturėtų kuo sudaryti įspūdį savo šalių politiniam elitui, valstybės tarnautojams ir pilietinei visuomenei. Tik dažnas šių veikėjų, kaip tariamų ekspertų, dalyvavimas TV laidose kreipia visuomenę prie minties, kad jie pasižymi tą būtinąja kompetencija, į kurią vertėtų įsiklausyti.
Suprantama, tokiose šalyse kaip Gruzija, Rusija ar Ukraina taip pat yra specialistų, kurie pripažįstami ekspertų bendruomenės, tačiau kartu yra dažni svečiai televizijoje. Rusijoje, pavyzdžiui, žinomi politiniai komentatoriai Nikolajus Zlobinas ir Aleksejus Malašenka – gerbiami specialistai atitinkamai tarptautinių ir tarpetninių santykių srityse, bet jie taip pat yra aktyvūs rusiškųjų teledebatų apie vidaus ir išorės politiką dalyviai. Vis dėlto nemaža dalis kitų Rusijos tariamai analitinių pokalbių šou laidų svečių praktiškai nedalyvauja tarptautiniame ekspertų gyvenime – reikšmingesnėse konferencijose ir seminaruose arba reikšmingesniuose tiriamuosiuose ar leidybos projektuose. Nemaža dalis posovietinių „ekspertinių“ diskusijų dalyvių, jeigu spręstume pagal jų akademinius laimėjimus – savamoksliai profanai. Dar daugiau, kai kurie iš jų retkarčiais prisistato kaip plataus profilio specialistai, kurių žinių ratas apima daugelį visuomenės mokslų subdisciplinų – nuo pasaulinės ekonomikos iki regionalistikos.
Kaip užtikrinti ekspertinių įvertinimų kompetentingumą?
Paprastas patarimas, kurį televizijos ir kitų viešųjų diskusijų vedėjams ir organizatoriams galima duoti esant susiklosčiusiai situacijai – tai laikytis kai kurių taisyklių pasirenkant svečius analitiniams debatams arba specialistus – rengiant ekspertinius interviu. Sekant analogija su profesionaliu sportu, aukštuoju menu ar gamtos mokslais, taip pat ir tokių sričių kaip istorijos, politikos ar ekonomikos mokslų atstovai turi būti pripažinti savo srities lyderiai. Jie turi būti populiarūs pirmiausia tarp savo srities kolegų ekspertų, o ne žurnalistų bendruomenėje, šou versle ar tarp politinio „bomondo“.
Pranešėjas ar diskusijų dalyvis, pakviestas pasisakyti TV ar apskritajame stale ir pristatytas kaip analitikas, privalo pasižymėti rimta reputacija tarp specialistų tos srities, kuriai jis ketina atstovauti savo pasisakymu, ir būti gerbiamu atitinkamos ekspertų bendruomenės nariu. Tai reiškia, kad ankstesni numatomo specialisto pasisakymai nacionalinėje žiniasklaidoje, taip pat jo ar jos ryšiai politiniuose savo šalies sluoksniuose patys savaime nėra pakankamas jo, kaip analitiko, kompetencijos paliudijimas. Tikrasis eksperto profesionalumas pasireiškia per tam tikrą akademinių ir kitų tiriamųjų laimėjimų, kuriuos tikras specialistas gali pateikti vienu ar kitu lygiu, rinkinį.
Tikras ekspertas privalo:
- reguliariai spausdintis nacionalinių ir tarptautinių ekspertų bendruomenėje pripažintuose arba, kraštutiniu atveju, specializuotuose žurnaluose, taip pat akademinių knygų serijose ar rinkiniuose, spausdinamuose pripažintų idėjų generavimo centrų ar mokslinių leidyklų (pageidautina, kad jie nebūtų sukurti paties numanomojo eksperto);
- periodiškai dalyvauti svarbiose savo srities mokslinių asociacijų tarptautinėse konferencijose ir kongresuose, iš politinės analizės srities – kad ir Tarptautinės politikos mokslų asociacijos (IPSA) ar Europos politinių tyrimų konsorciumo (ECPR) renginiuose;
- būti vykdęs magistro ar disertacijos lygio tyrimus, apgintus gerbiamoje aukštojo mokslo įstaigoje, kuri bent nacionaliniame, o dar geriau – tarptautiniame universitetų reitinge užimtų deramą vietą, t. y. dauguma atvejų – universitete, esančiame už posovietinės erdvės ribų;
- anksčiau arba šiuo metu būti vieno ar kelių plačiai žinomų fondų, sukurtų siekiant vykdyti specializuotus tiriamuosius projektus, stipendininku ar paramos gavėju;
- būti tikruoju ar asocijuotuoju nariu savos šalies prestižiniame universitete ar žinomame idėjų generavimo centre, taip pat pageidautina, kad ekspertas turėtų pedagoginio ir/ar tiriamojo darbo patirtį pripažintoje užsienio mokslinėje institucijoje;
- būti svarbių savo srities mokslinių ar leidybos kolegijų ar tarybų, žinomų mokslinių asociacijų ir tyrimo tinklų nariu.
Rimtas 35 metų amžiaus ekspertas gali ir neturėti viso šių reikalavimų rinkinio. Tačiau, kaip tikras savo srities specialistas, jis, be abejo, daugiau ar mažiau privalo atitikti kai kuriuos iš šių kriterijų.
Tiesa, kartais būna ir gerų vietinių ekspertų, pavyzdžiui, buvę matematikai ar gamtos mokslų specialistai, kurie vykdo vertingus tiriamuosius, tarkime, statistinius projektus, tačiau tuo metu nedalyvauja aktyviame tarptautiniame visuomenės mokslų gyvenime. Tačiau paprastai apie tokius aukštos kvalifikacijos, bet izoliuotus specialistus ir jų reputaciją yra žinoma vietinėje ekspertų bendruomenėje. Suinteresuotas žurnalistas gali sužinoti tokių ekspertų pavardes iš gretutinių disciplinų specialistų.
Nuo diletantizmo – į profesionalumą
Žemesnis angažuotumo lygis posovietinės erdvės žiniasklaidoje, visuomeniniame gyvenime bei valstybės valdyme turės mažiausiai tris teigiamus efektus. Pirma, sumažės neprofesionalių nuomonių įtaka viešajam posovietinių valstybių visuomenių diskursui, taip pat sumažės supaprastintų, tik iš dalies teisingų ar iš esmės klaidingų aiškinimų apie vieną ar kitą gyvybiškai svarbią visuomeninę problemą kiekis. Antra, sumažės diletantų, įtrauktų į savo šalių vyriausybinių aparatų sprendimų priėmimo procesą, politinis svoris, o tai ves link socialinio-politinio konsultavimo pereinamosiose šalyse normalizacijos. Trečia, išsiplės visuomeninė ir politinė erdvė rimtų ekspertų veiklai – tiek iš vietinių tiriamųjų institucijų, tiek ir iš pripažintų užsienio mokslinių centrų.
Šie efektai sudarys galimybę ir valstybinėms, ir nevalstybinėms posovietinio pasaulio organizacijoms rengti savo sprendimus, priemones ir akcijas vadovaujantis gilesnėmis žiniomis, samprotavimais ir su tuo susijusiomis prognozėmis. Tai, savo ruožtu, turi padėti posovietinėms tautoms galų gale išbristi iš socialinės-politinės aklavietės, kurioje šiuo metu yra dauguma šių valstybių.
Baigiamoji pastaba Kaip tikriausiai žino kai kurie šio straipsnio skaitytojai, aš gyvenu Kijeve ir taip pat tam tikru lygiu dalyvauju tame posovietiniame viešajame diskurse, kurį čia kritikuoju. Taigi šis straipsnis galėtų būti komentuojamas kaip tikslinga mano konkurentų ekspertinėse Kijevo batalijose diskreditacija. Tačiau, nors aš dažnai duodu interviu Ukrainos žiniasklaidai ir kartais dalyvauju politiniuose televizijos šou, daugiausia mano nuomonės Kijeve klausiama tiek, kiek aš esu Vokietijos pilietis, arba mane (klaidingai) laiko kažkokiu ES atstovu. O kadangi aš save laikau kai kurių politologijos klausimų ekspertu, mano pagrindinis vaidmuo Ukrainos žiniasklaidoje yra pateikti užsieniečio požiūrį į tą ar kitą vidinę ar išorinę Ukrainos problemą. Taigi aš tik retkarčiais tiesiogiai kontaktuoju su tikraisiais Kijevo ekspertais ar pseudoekspertais. Kadangi esu sudaręs ilgalaikį kontraktą su pusiau vyriausybine Vokietijos organizacija, aš nesivaržau su Ukrainos politologais dėl kokių nors vietinių mokslinių paramų gavimo, dėl konsultacinių kontraktų, universitetinių atlyginimų ir pan., nes man to nereikia nei pragyvenimui, nei dėl tolimesnės karjeros.
Dr. Andreas UMLAND, Kijevo nacionalinio universiteto „Kijevo-Mogilos akademija“ politologijos katedra
