Per kitąmet JAV vyksiančius prezidento rinkimus amerikiečiai nebelaukia politinio cirko – dauguma sako jau dabar negalintys atsistebėti, kur ritasi jų valstybė.
Kitą rudenį Jungtinės Amerikos Valstijos vėl rinksis prezidentą. Kaip visada, tik iš dviejų kandidatų – demokrato ir respublikono. Su demokratu šįkart viskas aišku – Barackas Obama, 44-asis iš eilės ir pirmasis juodaodis valstybės vadovas, bandys išlaikyti šį titulą savo rankose.
Respublikonai gi bandys išrinkti prezidento posto verčiausią kandidatą iš viso būrio norinčiųjų įsikurti Baltuosiuose rūmuose. O tas būrys, vienbalsiai sutinka ir amerikiečiai, ir užsienio stebėtojai, šįsyk pasitaikė rinktinė šutvė: rodos, visi be išimties respublikonų partijos pretendentai – melagiai, skandalistai ir atvirai nusišnekantys tamsuoliai. Šalia tokių, sako politologai, kalbos perliukais garsėjęs ankstesnysis Amerikos prezidentas George'as W. Bushas atrodytų tarsi Einšteinas.
Gėda prieš visą pasaulį
Jei manote, kad mūsų krašte sunku rasti protingą, patikimą ir sąžiningą žmogų, kuriam būtų galima patikėti bet kurį aukštą valstybės postą, galite pasiguosti tuo, kad amerikiečiams šiuo atžvilgiu dar sunkiau. Ir nei valstybės dydis, nei jos politinės tradicijos nė kiek nepadeda.
Jeigu dabar būtumėte amerikiečiai ir dar Respublikonų partijos rėmėjai, sužinotumėte, ko dar nežinojote. Pavyzdžiui, kad Afrika yra šalis, kad Libijoje siautėja Talibanas, kad visi musulmonai yra teroristai, o imigrantai – nusikaltėliai. Na, o seksualiniu persekiojimu besiskundžiančios moterys – isterikės, neturinčios gyvenime didesnių problemų, jeigu jau pučia iš to reikalo tokį burbulą.
Šių ir dar „įdomesnių“ dalykų JAV Respublikonų partijos pretendentai į kandidatus prezidento rinkimuose jau prišnekėjo per savo jau kelis mėnesius trunkančias kampanijas. Kandesni ir akylesni amerikiečiai jau pavadino jas keliaujančiu cirku, mat kad ir į kurį savo milžiniškos šalies kraštą politikai atvyktų agituoti, jų debatai neišvengiamai virsta nusišnekėjimo maratonu arba dar blogiau – eiliniu skandalu. Taigi vis sunkiau patikėti, kad taip elgiasi pretendentai į postą, kurį užimantis asmuo tradiciškai laikomas galingiausiu žmogumi visame pasaulyje.
Aišku, kelionėje į tokio lygio postą (ir visai nesvarbu, kurioje valstybėje) visko gali nutikti – ir dažniausiai nutinka. Turbūt dar nė viena rinkimų kampanija nepraėjo visiškai be paslydimų, klaidų ar gėdingų akimirkų. Tačiau kampanija, kurią šiuo metu priversti stebėti amerikiečiai, daugumai jų jau net nebekelia juoko – veikiau gryną siaubą. Ką ten amerikiečiams! Net pašaliečiams, puse akies ir iš labai toli stebintiems aštuonių respublikonų bandymus iškovoti teisę balotiruotis į prezidentus, akivaizdu, jog šie žmonės daro gėdą politinei jėgai, kuriai atstovauja, ir pirmajam JAV prezidentui respublikonui – nepriekaištingos reputacijos Abrahamui Lincolnui. O kartu griauna Amerikos taip branginamą reputaciją.
Farsas net amerikietiškais masteliais
Svajonių kraštas Amerika, kaip ir visas pasaulis, dabar išgyvena labai sunkius laikus. O sunkūs laikai reikalauja tvirtos rankos ir aštraus proto vadovo.
Jei iš į aukštą postą taikančio politiko ir tikimasi šiek tiek melo, pagyrų bei išpūstų faktų (rinkimams tai įprastos nuodėmės), tai taip pat tikimasi ir nors pagrindinių politinių, ekonomikos, geografijos, istorijos žinių. Deja, dabartinių pretendentų į prezidentus pasiruošimas ir išsilavinimas jau kelia nerimą net pačiai Respublikonų partijai. Kaip reikės vienam jų patikėti dvikovą su B. Obama, jeigu beveik visi jau spėjo pelnyti idiotų reputaciją?
Štai kad ir 65-erių Herman Cainas, vadinantis save verslininku. Kai šį Respublikonų partijos pretendentą užgriuvo pirmoji kaltinimų seksualiniu priekabiavimu banga (iš mažiausiai keturių moterų), jis pateikė politikui, švelniai pasakius, nederantį pasiaiškinimą – esą nieko čia tokio, dauguma moterų, su kuriomis buvo susidūręs savo gyvenime, nesiskundė. Tik kai atsirado ponia, prisipažinusi, jog buvo H. Caino meilužė net trylika metų iki pat jo sprendimo eiti į prezidentus, šis liovėsi šaipytis ir, „pasitaręs su žmona“, paskelbė „sustabdantis“ savo rinkimų kampaniją.
Šis politiko sprendimas tapo dideliu smūgiu JAV žiniasklaidai. Ne, ne dėl to, kad ji būtų taip jau karštai palaikiusi šio kandidato siekį tapti antruoju iš eilės juodaodžiu šalies prezidentu – Dieve gink. Žurnalistai prarado vieną didžiausių rinkimų kampanijos klounų, kone kasdien jiems pateikdavusį medžiagos, apie ką rašyti ar rengti reportažus.
Kad H. Cainas nelabai gaudėsi didžiojoje politikoje, dar pusė bėdos, – verslininkas juk, būtų išmokęs (nors jo pasisakymai, kad Libijoje kovojama su talibais, o Kinija neturi atominio ginklo, verčia labai smarkiai abejoti mokymosi proceso sėkme). Tačiau kad verslo žmogus, buvęs milžiniško picerijų tinklo vadovas, neturi žalio supratimo apie ekonomiką, privertė išsižioti net visokių kandidatų (tarp jų juk, kaip žinoma, buvo net Holivudo aktorių) mačiusius analitikus: H. Cainas siūlė savo rinkėjams mokesčių mažinimo planą, pagal kurį mokesčiai iš tiesų būtų padidėję 84 procentams amerikiečių.
Absurdiškiausia tai, kad tokie šaudymai pro šalį nė kiek nekliudė H. Cainui surinkti didžiulį būrį rėmėjų: vien tik nuo spalio 1 dienos į jo kampanijos sąskaitą buvo surinkta daugiau kaip 9 mln. dolerių aukų.
Favoritas su trūkumais
Newtas Gingritas dabar respublikonų varžytuvėse yra lyderis. Nebūtų nieko nuostabaus – juk jis tikras politikos dinozauras. Jei tik šis buvęs Kongreso narys praeityje nebūtų smarkiai susikompromitavęs ir užsitraukęs gėdą.
Aišku, dabar niekas to kažkodėl neprisimena. Priešingai – kadangi 68 metų N. Gingritas, istorikas pagal išsilavinimą, kalba sklandžiai ir sudėtingesniais sakiniais nei kiti pretendentai, savo idėjomis spėjo sužavėti jau ne vieną būsimą rinkėją. Nors tarp tų „idėjų“ buvo siūlymas atleisti profsąjungoms priklausančius mokyklų valytojus ir atiduoti jų darbo vietas... neturtingiems vaikams.
Mėgsta šis milijonierius, turintis pusės milijono dolerių nuolatinį kreditą garsiojoje „Tiffany's“ parduotuvėje, papostringauti apie biudžeto skolas. Arba apie šeimos bei santuokos šventumą, kai pats yra išsiskyręs – du kartus. Pirmąją savo žmoną N. Gingritas paliko, kai ši sirgo vėžiu (nors politiko šalininkai mano, kad šio fakto neverta nė prisiminti – tai nutiko prieš tris dešimtmečius, be to, buvusi ponia Gingrit liko gyva). Antrąją žmoną jis apgaudinėjo ir, likimo ironija, kaip tik tuo metu, kai drauge su kitais respublikonais bandė išstumti iš prezidento posto Billą Clintoną dėl romano su Monica Lewinsky. Toji meilužė – buvusi N. Gingrito, anuomet dar kongresmeno, padėjėja, gerais 23 metais už jį jaunesnė, – dabar yra trečioji ponia Gingrit.
N. Gingrito, kaip pretendento balotiruotis prezidento rinkimuose, populiarumas – bene geriausias įrodymas, kokia trumpa gali būti rinkėjų atmintis. Niekam nė motais, kad šis politikas 1998 metais buvo gėdingai išvarytas iš Kongreso – pirmą kartą JAV istorijoje – už etikos pažeidimus, susijusius su mokesčių vengimu, ir turėjo susimokėti 300 tūkst. dolerių baudą. Niekas nepastebi, kad kalbėdamas apie dabartinį šalies prezidentą B. Obamą jis tiesiog flirtuoja su rasizmu.
Laimės amžinai antras?
Dar vienas pretendentas – 61-erių Rickas Perry's – irgi yra savotiškas politikos dinozauras. Taigi dauguma jo viešų nusišnekėjimų irgi jau seniai virtę legendomis (politikas, be kita ko, niekaip negali įsiminti, kad amerikiečiai jau nuo 18 metų, ne nuo 21-erių, gali balsuoti rinkimuose, ir atsiminti savo paties rinkimų programą jam sudėtinga).
Buvęs karininkas R. Perry's mėgsta pasigirti, kad, būdamas Teksaso valstijos gubernatoriumi, sukūrė milijoną naujų darbo vietų. Iš tikrųjų šis skaičius artimesnis šimtui tūkstančių. Už tokį akivaizdų melą daugelyje kitų šalių pretendentas būtų be ceremonijų diskvalifikuotas ir nebedalyvautų rinkimuose.
55-erių Michele Bachmann (toji pati, kuri šią vasarą JAV rytine pakrante praūžus uraganui Irena pareiškė, jog audra ir žemės drebėjimas – Dievo balsas, šaukiantis politikus į Vašingtoną spręsti biudžeto deficito klausimo), išsiskirianti labai jau laisvu JAV istorijos faktų traktavimu, respublikonų vis dar oficialiai laikoma rimta kovotoja tarp pretendentų į prezidentus (gal dėl to, kad vienintelė moteris?), nors, specialistų vertinimu, ji jau seniai prarado visus šansus. Kaip ir 76-erių gydytojas Ronas Paulas, kurio konservatyvumas imigracijos klausimu nekelia šiurpo nebent nacionalistams.
Vienas šviesesnių kampanijos protų Jonas Huntsmanas pats susigadino savo perspektyvas, išreiškęs paramą „Užimk Volstrytą“ akcijos dalyviams: už tai respublikonai nugrūdo jį į patį reitingo lentelės dugną.
Ir galiausiai aštuntasis eilėje ir antrasis pagal populiarumą respublikonas, norintis pagyventi Baltuosiuose rūmuose, yra Mittas Romney's. Kaip mėgėjui vieną dieną kalbėti viena, o kitą dieną – visai ką kita, ir nuolat prieštarauti net sau pačiam, 64 metų politikui visai neprastai sekasi. Ypač atsižvelgiant į faktą, kad net pačioje Respublikonų partijoje niekas jo nemėgsta. Per 2008-ųjų rinkimus M. Romney's irgi buvo likęs antras – teisę kandidatuoti į prezidentus jis tąkart pralaimėjo Johnui McCainui.
Dabar pristatantis save kaip žlungančios supervalstybės gelbėtoją, M. Romney's – milijonais aptekęs investuotojas (jo ir žmonos turtas vertas 190–250 mln. dolerių, dar 70–100 mln. dolerių atidėta vaikams ir anūkams) – pristatė tokį Amerikos ekonomikos ateities planą, kurį paprastai itin konservatyvus verslo žurnalas „Forbes“ įvertino kaip atvirai pavojingą ir išreiškė viltį, kad respublikonai nežiūri rimtai į šį savo pretendentą.
Politologai susiėmę už galvų: dar kiek, ir tie keli amerikiečiai, kurie vis dar domisi šiuo tuo daugiau nei tik su garsenybėmis susijusiais skandalais, įpras ir iš rinkimų tikėtis tokio pat šou, kaip iš pramoginių televizijos laidų. Jau ir taip bijoma spėlioti, ką jie galiausiai nuspręs išrinkti prezidentu.
Sergejus STONKUS
