Nors Gruzija sekmadienį pareiškė, kad jos kariai pasitrauks iš separatistinės Pietų Osetijos teritorijos, lieka neaišku, ar artimiausiu metu pasibaigs aršūs susidūrimai tarp Rusijos ir Gruzijos. Priešingai, jų gali padaugėti, kadangi Rusija tęsia taikinių Gruzijos teritorijoje bombardavimą, o praėjus tik kelioms valandoms po Gruzijos pareiškimo dėl atsitraukimo Rusijos kariniai laivai paskandino Gruzijos raketinį katerį.
Mūšiai kilo ketvirtadienio vakarą, Gruzijai pasiuntus savo kariuomenę užimti Pietų Osetijos, kuri nuo 1992 m. turėjo Maskvos ginamą de facto autonomiją, o Rusija pradėjo Gruzijos pajėgų puolimą. Sekmadienį atrodė, kad tiek Rusijos lyderis Vladimiras Putinas, tiek Gruzijos prezidentas Mikheil Saakašvili įvarė save į kampą. Rusijai kyla dilema, kaip smarkiai „nubausti“ Gruziją už jos ataką prieš Pietų Osetiją; Gruzijos vyriausybė mato, kad jos tikslas susigrąžinti atskilusį regioną greičiausiai nebus pasiektas.
Pietų Osetijos ir viso Kaukazo regiono gyventojai atsidūrę tarsi tarp dviejų ugnių – beatodairiško Gruzijos prezidento Mikheil Saakašvili avantiūrizmo ir to, ką JAV prezidentas G. W. Bushas pavadino „neproporcingu jėgos panaudojimu“ iš Rusijos pusės.
Ketvirtadienio naktį M. Saakašvili pradėjus intensyviai apšaudyti Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį artilerijos ir raketų ugnimi, Rusijos atsaką buvo lengva prognozuoti. Kadangi Maskva atkakliai saugojo šios teritorijos autonomiją nuo Gruzijos kaip įrankį, padedantį užkirsti kelią Gruzijai įstoti į NATO, ji pradėjo atsakomąjį puolimą, atakuodama Gruzijos pajėgas Pietų Osetijos viduje ir bombarduodama miestus pačioje Gruzijos teritorijoje. Tuo pat metu Abchazijos (kito Maskvos remiamo separatistinio Gruzijos regiono) kariniai daliniai atidarė antrąjį frontą, o iš Ukrainos atplaukęs Rusijos Juodosios jūros laivynas pradėjo jūrinę Gruzijos pakrantės blokadą.
Nuo praeito dešimtmečio pradžios Pietų Osetija ir Abchazija sudarė integralią Rusijos įtakos zonų išsaugojimo buvusiose SSRS teritorijose strategijos dalį. Abi teritorijos atsiskyrė nuo Gruzijos iš esmės dėl tokių pat etninių-nacionalinių priežasčių, dėl kurių nuo Rusijos norėjo atsiskirti Čečėnija. Tačiau nors Rusija negailestingai ir kruvinai užgniaužė Čečėnijos nepriklausomybės siekius, siekdama sutrukdyti Gruzijai suartėti su Vakarais ji visiškai palaikė osetinus ir abchazus. Daugiau negu 90 proc. abiejų regionų gyventojų Maskva suteikė Rusijos pilietybę ir dislokavo jų teritorijoje prijaučiančius „taikdarius“, kurie turėjo prižiūrėti de facto susiformavusias priešiškas puses skiriančias linijas. Taigi Saakašvili pradėjus iš artilerijos apšaudyti Cchinvalį ir nužudžius šimtus civilių bei daugiau nei tuziną Rusijos taikdarių, Rusija, kaip teigia Aleksejus Malašenko iš Maskvos Carnegie centro, „turėjo įsikišti vien tam, kad išsaugotų veidą“. Rusijos pastangos perimti miestą užbaigė Saakašvili pradėtą darbą – Cchinvalis yra sugriautas iki pamatų.
Vis tik Maskva nėra tikra dėl to, ką daryti toliau. „Jeigu Rusija apsiribos veiksmais Pietų Osetijoje, šioje maišatyje ji dar gali pasirodyti esanti galia, sustabdžiusi kraujo praliejimą, – teigia A. Malašenko. – Jeigu Rusija leisis į Gruzijos vidų, ji bus pasmerkta kaip agresorė.“
Tačiau Rusijos požiūrį į įvykius Gruzijoje lems ir jos atsisakymas galutinai susitaikyti su Gruzijos nepriklausomybe. Rusija ilgai bandė susigrąžinti įtaką Gruzijoje ir sutrukdyti jai įstoti į NATO (tai Rusija vertina kaip Vakarų bandymo ją apsupti dalį) bei pradėti pumpuoti naftą iš Azerbaidžano ir Centrinės Azijos į Turkiją, apeinant Rusiją. Gruzija teigia, kad Rusijos lėktuvai neseniai subombardavo Gruzijos teritoriją kertantį strategiškai svarbų naftotiekį. Dėl gaisro jo atkarpoje Turkijoje jis faktiškai neveikė nuo rugpjūčio 6 d., ir Azerbaidžanas eksportavo savo naftą per du Gruzijos uostus. Kadangi šie uostai irgi buvo smarkiai bombarduoti Rusijos, Azerbaidžanas nustojo tiekti naftą per Gruziją.
Be to, Rusijos karinė kampanija aptemdė Gruzijos perspektyvas artimiausiu metu įstoti į NATO. (Pastarųjų dienų įvykiai tikriausiai sustiprins NATO narių Europoje nenorą priimti Gruziją į Aljansą, nepaisant to, kad jos narystę labai remia JAV.) Tuo pat metu, perkeldama savo karinius veiksmus į Gruzijos teritoriją, dėl ko žuvo dešimtys civilių, Maskva pasiuntė signalą ir Ukrainai – kitai buvusiai SSRS respublikai, kuri kaip ir Gruzija siekia įstoti į NATO.
Kita vertus, primindamas buvusioms Sovietų Sąjungos šalims, kodėl joms vertėtų prisijungti prie NATO, Rusijos elgesys gali turėti priešingą poveikį. Azerbaidžanas atnaujins naftos eksportą per Gruziją, kai tik pasibaigs karas. Ukraina, pasipiktinusi dėl to, kad Rusijos laivynas pasinaudojo baze jos teritorijoje tam, kad pradėtų jūrinę jos sąjungininkės blokadą, ir paskandino Gruzijos karinį laivą, gali suaktyvinti savo pastangas atsikratyti Rusijos kariškių dar iki 2017 m., kuomet oficialiai pasibaigs karinės bazės nuomos sutartis. Kraujo praliejimas Gruzijoje gali paskatinti Ukrainą dar intensyviau siekti, kad jos nacionalinio saugumo garantu taptų NATO. Kiti buvę SSRS satelitai, kurie jau yra NATO nariai, turėtų nustoti būgštauti dėl JAV planų jų teritorijoje dislokuoti savo priešraketinės gynybos elementus ir kitą įrangą.
Be to, Kaukaze egzistuojantys etniniai, religiniai ir klaniniai nesutarimai dabar gali dar labiau paaštrėti ir destabilizuoti visą regioną, ir nebūtinai Rusijos naudai. Kai ką regione gali įkvėpti faktas, kad nors 35 tūkst. Gruzijos armija nė iš tolo neprilygsta Rusijos karinei mašinai, ji sugebėjo pasipriešinti jai taip, kaip Rusija net nesitikėjo.
Kaip sekmadienį žinių agentūrai „Interfax“ pareiškė Rusijos Generalinio štabo viršininko pavaduotojas generolas Anatolijus Nagovicinas, „Gruzijos kariuomenė šiandien yra moderni ir mobili galia, apginkluota šiuolaikine ginkluote“. Tai skamba tarsi savotiškas atsiprašymas dėl to, kad per tris karo dienas Rusija tikriausiai dar nepasiekė visų savo numatytų karinių tikslų.
Yuri Zarakhovich, Time
