Serbijos prezidentas ilgus metus stengėsi palaikyti draugiškus santykius su Vladimiro Putino Rusija ir tuo pačiu metu puoselėti ryšius su Europos Sąjunga, į kurią jo šalis siekia prisijungti, taip pat su kitomis Vakarų šalimis. Tačiau Rusijos invazija į Ukrainą įtraukė A. Vučičių į opią dilemą. Balkanų šalis jau susipriešino su ES, JAV ir kitomis valstybėmis, nes kartą jau atsisakė Maskvai taikyti sankcijas.
Reaguodamas į V. Putino karą, A. Vučičius bandė perkelti savo balansavimą tarp abiejų pusių į naują lygmenį. Jis pareiškė „palaikantis Ukrainos teritorinį vientisumą“ ir jo vyriausybė palaikė JT rezoliuciją, kurioje pasmerkiama Rusijos agresija. Tačiau jis atmetė raginimus laikytis ES pozicijos dėl sankcijų, motyvuodamas Rusijos atsisakymu taikyti tokias priemones Serbijai per 1990-ųjų Balkanų karus.
Net jei A. Vučičius, kuris balandį sieks būti perrinktas, dabar norėtų ryžtingai pasisukti link Vakarų, tai padaryti būtų sunku – daugiausia dėl jo vykdomos politikos. Serbija labai priklausoma nuo Rusijos energijos. Maskva turi didelį Serbijos gyventojų palaikymą, kurį kursto siaučianti proputiniška propaganda, kurią ilgus metus kūrė bulvarinės žiniasklaidos priemonės, lojalios A. Vučičiui.
Šis palaikymas buvo akivaizdus kai tūkstančiai protestuotojų – kai kurie iš jų mojuodami Rusijos vėliavomis ir nešini Putino atvaizdais – žygiavo per Belgrado centrą demonstruodami savo paramą Maskvai. Mitingas smarkiai kontrastavo su masiniais protestais visoje Europoje, smerkiančiais Rusijos karą Ukrainoje. Be to, Belgradas ekonomikos fronte taip pat smarkiai atsilieka nuo ES. Blokas nutraukė ryšius su Rusija, uždarė savo oro erdvę Rusijos orlaiviams, tačiau Serbijos oro linijos „Air Serbia“ atvirkščiai – padidino savo reisų į Maskvą kiekį.
„A. Vučićius atsidūrė sudėtingoje ir nemalonioje situacijoje, kurią pats ir sukūrė“, – sakė Aleksandra Tomanić, nevyriausybinės organizacijos „European Fund for the Balkans“ direktorė.
Serbijos ir Rusijos santykiai buvo glaudūs nuo pat Jugoslavijos žlugimo 1990 m. Rusija priešinosi NATO sprendimui 1999 m. organizuoti antskrydžius iš oro į Serbijos teritoriją dėl Belgrado vykdyto albanų genocido Kosove. V. Putinas karčiai skundėsi dėl NATO bombardavimų, kurie negavo JT Saugumo Tarybos pritarimo, tačiau tuo pat metu pateisina savo invaziją į Ukrainą.
Maskva taip pat yra galinga ir garsi Belgrado sąjungininkė, atmetusi 2008 m. Kosovo nepriklausomybės nuo Serbijos deklaraciją ir užblokavusi Kosovo prisijungimą prie tarptautinių organizacijų. Putinas ne kartą lankėsi Serbijoje ir buvo šiltai sutiktas kaip šalies draugas tiek politinės vadovybės, tiek didelės gyventojų grupės.
„Neįtikėtinas“ sandoris
Praėjusių metų lapkritį A. Vučičius aplankė V. Putiną Rusijos mieste Sočyje ir abu prezidentai patvirtino tai, ką Serbijos lyderis gyrė kaip „neįtikėtiną“ susitarimą dėl dujų, išlaikant kainas tokias pat ir didinant pasiūlą, net kai likusi Balkanų regiono dalis susiduria su elektros krize.
Kaip slavai ir stačiatikiai, daugelis rusų ir serbų laiko save tradiciniais sąjungininkais ir kultūriškai artimomis tautomis. Kai kurie analitikai teigė, kad dvi šalys nėra tokios natūralios politinės partnerės, tačiau šis naratyvas vis dėlto įsitvirtino tarp didelių Serbijos gyventojų grupių, iš dalies dėl to, kad jį propaguoja politiniai lyderiai.
„V. Putino ir Rusijos populiarumas Serbijos visuomenėje pasiekė siurrealistinį lygį. Kiekvienas politikas bijo padaryti ką nors, kas yra laikoma antirusiška, nes tai supykdytų didelę dalį jų rinkėjų“, – sakė Belgrado saugumo politikos centro analitikas Vukas Vuksanovičius.
Praėjusiais metais paskelbta apklausa parodė, kad Rusija buvo pats populiariausias pasirinkimas, kai serbų buvo klausiama, kokia galia jie turėtų labiausiai pasikliauti dėl savo nacionalinio saugumo. Ta pati apklausa, atlikta Balkanų Europos politikos patarėjų grupės tyrimų organizacijos, taip pat parodė, kad du trečdaliai serbų „labai teigiamai“ vertina V. Putiną.
Tokiomis aplinkybėmis bet koks didelis lūžis santykiuose su Maskva gali sukelti suirutę prieš pat parlamento ir prezidento rinkimus balandžio 3 dieną.
„Tiesą sakant, užtektų Rusijos ambasadoriui paskelbti pareiškimą, kaltinantį Serbijos vyriausybę Serbijos ir Rusijos draugystės išdavimu, ir kiltų neįsivaizduojamas politinis chaosas“, – prognozavo V. Vuksanovičius.
Serbijos atsisakymas įvesti sankcijas Rusijai taip pat kelia nepatogių klausimų ES. Blokas aiškiai pasakė, kad tikisi, jog kandidatės į narius laikysis ES užsienio politikos. Europos Parlamento rezoliucijoje, smerkiančioje Rusijos karą Ukrainoje, Serbija buvo išskirta už sankcijų kritiką.
Praėjusią savaitę didžiule dauguma priimtoje rezoliucijoje „labai apgailestaujama dėl Serbijos neprisijungimo prie ES sankcijų Rusijai, nes tai kenkia jos stojimo į ES procesui“. Tačiau analitikai ir demokratijos šalininkai jau seniai skundėsi, kad ES yra per švelni A. Vučičiaus atžvilgiu, kai kalbama apie jo požiūrį į Rusiją ir autoritarines tendencijas šalyje. Jie apkaltino bloką per dideliu noru nuo to nusisukti, kol tęsiasi ES remiamas dialogas dėl Kosovo.
„ES taip pat tenka didelė atsakomybė. 10 metų ji naiviai tikėjo, kad tol, kol vyksta teigiami pokyčiai Kosovo atžvilgiu, visa kita yra mažiau svarbu ir yra grynai vidaus politika“, – sakė A. Tomanić.
