B.Johnsonas – vienas iš įsimintiniausių britų politikų dėl savo šviesių išsitaršiusių plaukų kupetos, ilgų tiradų ir įpročio griebtis lotynų kalbos savo pasisakymuose.
Jis taip pat yra vienas iš prieštaringiausiai vertinamų veikėjų, nes tapo „Brexit“ šalininkų kampanijos vėliavnešiu, o šiai stovyklai laimėjus referendumą įspūdingai nėrė į krūmus, nestodamas į kovą dėl Konservatorių partijos lyderio posto, kai pasilikti ES raginęs ministras pirmininkas Davidas Cameronas nusprendė atsistatydinti. Iki tol daugelis prognozavo, kad charizmatiškas B.Johnsonas turi didžiausias galimybes laimėti tas lenktynes.
B.Johnsonas priklauso siauram konservatyviųjų pažiūrų politikų, baigusių prestižinį Itono koledžą, ratui.
Paskirtas užsienio reikalų sekretoriumi B.Johnsonas į ministrų kabinetą pateko pirmąkart. Jis dirbo Londono meru nuo 2008-ųjų iki šių metų gegužės ir, be kita ko, vadovavo pasiruošimams 2012 metų vasaros olimpiadai, vykusiai Britanijos sostinėje.
Buvusio žurnalisto Briuselyje lyderystės ambicijos buvo prasčiausiai slepiama paslaptis Britanijos politikoje. Nuo pirmojo jo išrinkimo Londono meru prieš aštuonerius metus B.Johnsono reputacija nuolat stiprėjo.
Tuo metu jis buvo aukščiausio rango konservatorius, dirbantis renkamame poste.
Daugelis šioje centro dešiniojoje partijoje ir visoje šalyje buvo įsitikinę, kad būtent B.Johnsono noras tapti ministru pirmininku, o ne ideologija paskatino jį sukilti prieš D.Cameroną ir agituoti už „skyrybas“ su ES.
Tačiau pasitraukimo iš Bendrijos šalininkams užsitikrinus pergalę, kuri privertė D.Cameroną pasitraukti, B.Johnsono artimas sąjungininkas „Brexit“ stovykloje Michaelas Gove'as nusprendė pats siekti tapti partijos lyderiu.
M.Gove'as pareiškė, kad B.Johnsonas nepajėgus tapti premjeru, o šis netikėtai nusprendė užleisti kelią.
Tas sprendimas išprovokavo buvusio vicepremjero Michaelo Heseltine'o įtūžį: pasak jo, B.Johnsonas, kuris labai žavisi Winstonu Churchilliu, panašus į „generolą, kuris veda savo armiją patrankų dundesio link, bet vos tik pamato mūšio lauką – jį palieka“.
„Pasaulio karalius“
Politikas, kurio visas vardas – Alexanderas Borisas de Pfeffelis Johnsonas, daugelio vadinamas tiesiog Borisu, gimė Niujorke, itin veržlioje ir daug pasiekusioje šeimoje.
Jo tėvas Stanley buvo konservatorių deputatas Europos Parlamente; jo brolis Jo užėmė jaunesniojo ministro pareigas D.Camerono vyriausybėje, o sesuo Rachel yra žurnalistė ir rašytoja.
Beje, jie visi trys per referendumą balsavo, kad Britanija pasiliktų Europos Sąjungoje.
Rachel Johnson sakė savo brolio biografui, kad vaikystėje jis svajojo, jog užaugęs taps „pasaulio karaliumi“.
B.Johnsonas laimėjo stipendiją studijoms Itone, kur dvejais metais vėliau taip pat įstojo D.Cameronas.
1983 metais jie abu įstojo į Oksfordo universitetą ir priklausė Balingdono klubui – elitinei grupei, kurios nariai gali būti tik vyrai, rengiančiai bendras vakarienes ir diskusijas, taip pat garsėjančiai narių šėlionėmis.
Baigęs klasikos studijas, B.Johnsonas tapo žurnalistu ir dirbo dienraštyje „The Times“, iš kurio buvo atleistas už citatų klastojimą, taip pat laikraštyje „The Daily Telegraph“, įskaitant korespondento darbą Briuselyje.
2001 metais jis buvo išrinktas tuometės opozicinės Konservatorių partijos deputatu, o vėliau paskirtas šešėliniu meno ministru, bet buvo pašalintas iš tų pareigų, apkaltintas melavimu apie numanomą savo nesantuokinį romaną.
Pasitraukęs iš Londono mero posto šių metų gegužę, B.Johnsonas ėmėsi vadovauti „Brexit“ šalininkų kampanijai.
Lažybų organizatoriai prognozavo, kad B.Johnsonas turi geriausias galimybes tapti nauju Konservatorių partijos lyderius.
Nors nuolat sklandė gandai apie jo aukštas politines ambicijas, B.Johnsonas į tokias kalbas visada numodavo ranka, o kartą net yra pasakęs, kad jo galimybės tapti premjeru yra tokios pačios kaip „atgimti alyvmedžiu“.
Europa priblokšta Britanijos „riktų karaliui“ tapus užsienio reikalų ministru
Europos žiniasklaida ketvirtadienį su netikėjimu, sarkazmu ir netgi nerimu reagavo į naujienas, kad didis „Brexit“ kampanijos agitatorius Borisas Johnsonas yra naujasis Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius.
Naujoji britų ministrė pirmininkė Theresa May trečiadienį šokiravo paskyrusi ekscentriškąjį buvusį Londono merą, garsėjantį politiniu darkymųsi ir polinkiu į netaktą, diplomatijos vadovu, turėsiančiu vesti šalį iš Europos Sąjungos (ES).
Vokietijos dienraštis „Die Welt“ rašė, jog daugelis iš pradžių pamanė, kad šis „stulbinantis“ paskyrimas yra pokštas, ir priminė, kad B.Johnsonas yra palyginęs ES su Adolfu Hitleriu, o Hillary Clinton – su „sadistine slaugytoja psichiatrijos ligoninėje“.
„Tas faktas, kad Theresa May ... iš visų žmonių skiria šį nediplomatišką, nenuspėjamą ir nelojalų prasisiekėlį užsienio reikalų ministru, iš pirmo žvilgsnio atrodo absurdiškas“, – rašė laikraštis.
Tačiau jis tokį sprendimą laiko apgalvotu ir argumentuoja, kad „dabar jam – ir jo neabejotinai ambicijai – tenka spaudimas gerai pasirodyti“.
„Nuodų taurė“
Prancūzijos „Liberation“ priminė savo skaitytojams, kad B.Johnsonas „niekada nėra dirbęs ministro poste, o prieš kelias dienas patetiškai pasitraukė iš kovos už vadovavimą „torių“ partijai“.
„Tai, kas atrodo paaukštinimu, iš tikrųjų galėtų būti nuodų taurė“, – rašė šis kairiosios pakraipos laikraštis, kuris pridūrė, kad „tikrosioms deryboms dėl „Brexit“ vadovaus specialiai įkurta ministerija ir ministrės pirmininkės (ministrų) kabinetas“.
Kitą dieną po birželio 23-iosios referendumo, kai britai nubalsavo už „Brexit“, „Liberation“ visame pirmajame puslapyje išspausdino dabar jau pagarsėjusią nuotrauką, kurioje B.Johnsonas kabo įstrigęs ant virvės per Londono olimpiadą, ir antraštę „Sėkmės“.
Naujienų žurnalo „L'Obs“ antraštė buvo paprasta: „Riktų karalius“.
„Didžiausias Britanijos baubas“
Vokiečių naujienų žurnalo „Der Spiegel“ interneto komentaras pavadinimu „Kortų namelis Britanijoje“ buvo negailestingas.
„Tie, kas manė, jog to begėdiškumo, su kuriuo Britanijos politinė klasė žaidžia savo galios žaidimus, pranokti neįmanoma, vakar turėjo išmesti tą sąvoką iš galvos“, – rašoma komentare.
„Borisas Johnsonas, „Brexit“ karalius, dabar buvo apdovanotas užsienio reikalų sekretoriaus postu, (nors) iš pradžių, po balsavimo, kišo galvą į smėlį, – sakoma komentare. – Dabar pagaliau nebegali būti abejonių, kad britų politikai rūpi ne šalies gerovė, o ginčai dėl postų, asmeninės ambicijos ir galios žaidimai.“
Savo pagrindiniame straipsnyje iš Londono „Der Spiegel“ rašė, kad B.Johnsonas „ir pats atrodė nustebęs“, nes po referendumo daug kas jį laikė „didžiausiu Britanijos baubu“.
Tačiau žurnalas taip pat nurodė, jog T.May paskyrė jį siekdama „išgydyti partiją ir pademonstruoti rinkėjams, ... kad rimtai vertina referendumo rezultatus“.
„Blogas signalas“
Keli kairiųjų politikai taip pat netruko pareikšti savo nuogąstavimų.
Dėl B.Johnsono parinkimo T.May „atrodo silpnesnė“, tvirtino vienas Vokietijos centro kairės socialdemokratų lyderio pavaduotojų Ralfas Stegneris.
Jis sakė, kad B.Johnsonas kol kas negarsėjo diplomatiniais sugebėjimais, ir pridūrė: „Dabar jis derėsis dėl „Brexit“. Bon Voyage!“
Opozicijoje esanti Žaliųjų partija šį paskyrimą taip pat vertina kaip „blogą signalą“, pranešė Vokietijos nacionalinė naujienų agentūra DPA. Žaliųjų parlamentinės frakcijos lyderis Antonas Hofreiteris pareiškė, jog tai „kelia abejonių dėl naujosios ministrės pirmininkės sveiko proto“.
Kita žaliųjų lyderė, Simone Peter, prognozavo, kad B.Johnsonas „savo kaprizingumą“ dabar nuneš į Europą ir už jos ribų.
