Su Olegu Orlovu, Rusijos žmogaus teisių gynimo draugijos „Memorial“ vadovu, dalijomes mintimis apie dabartinę Rusiją ir „Memorial“ organizacijos ginamų persekiojamų, kankinamų ir grobiamų žmonių padėtį.
Kaip šis apdovanojimas pakeis „Memorial“ draugijos veiklą?
Jis suteiks papildomų jėgų man ir mūsų darbuotojams. Labai svarbu jausti teigiamą įvertinimą iš išorės, nes kartais nuleidi rankas, jautiesi, lyg bandytum šaukštu išsemti jūrą. Tai ypač jaučia Šiaurės Kaukaze dirbantys kolegos.
Vis dėlto, anksčiau manėme, kad tokio pobūdžio viešumas ir apdovanojimai mums suteikia daugiau saugumo: mes klydome.
Su kokiomis esminėmis problemomis susiduria žmogaus teisių gynėjai Rusijoje ir tie, kuriuos jie gina?
Pagrindinė problema yra ta, jog grėsmė mums kyla iš pačių valdžios atstovų. Žinoma, grėsmę kelia ir neofašistų grupuotės Rusijoje: daugelį mano kolegų buvo užpuolę ar net nužudę būtent neofašistai.
Grėsmė iš valstybės mus pasiekia įvairiomis formomis, pradedant niekada nesibaigiančiais varginančiais patikrinimais, kuomet esame priversti pateikti daugiatomes tiesiogine šio žodžio prasme ataskaitas, o tai visiškai atitraukia nuo darbo darbą. Šie patikrinimai gali pasibaigti organizacijos uždarymu ar baudžiamosios bylos kaltinant ekstremizmu iškėlimu tam, kad būtų nutildyti kritiški balsai.
Dar pavojingesni yra nelegalūs veiksmai bei smurto mūsų atžvilgiu atvejai. Tarp jų – grasinimai telefonu žmogaus teisių gynėjų šeimoms, žmogaus teisių gynimo organizacijų biurų padeginėjimas ar net tiesioginio smurto atvejai. 2007 m. aš pats buvau pagrobtas, man grasinta mirtimi, buvau sumuštas ir pusnuogis išmestas ant sniego.
Mūsų artima ir brangi draugė, puiki žmogaus teisių gynėja Nataša Estemirova, kurią mes vadinome „Memorialo širdimi“, buvo nužudyta.
Mūsų ginamiems žmonėms kylančios grėsmės yra akivaizdžios. Jiems grasinama, kad teisme jie nesulauks teisingumo, jog baudžiamoji byla dėl smurto jų atžvilgiu net nebus iškelta, o jei ir bus, kaltieji nebus surasti. Kita grėsmė – smurtas, kylantis iš tų pačių, mums grasinančių žmonių. Tai – rasistai, neofašistai, puolantys imigrantus, korumpuota milicija, ignoruojanti įstatymus, Federalinės saugumo tarnybos (FSB) atstovai, grasinantys tiems, kurie išdrįsta skųstis Strasbūro žmogaus teisių teismui. Mums ir mūsų ginamiesiems grasina tos pačios jėgos.
Kokius pokyčius atnešė Medvedevo prezidentavimas?
Daug prezidento ištartų gerų žodžių. Priešingai nei ankstesnis prezidentas, Medvedevas kalba demokratišku, liberaliu ir protingu tonu. Tai suteikia daug vilčių daliai liberalios Rusijos visuomenės ir kai kuriems europiečiams. Deja, šie žodžiai paprastai nėra lydimi veiksmų. Kremliuje sėdi svajoklis, svajojantis apie Rusijos ateitį, tuo tarpu šalis juda visiškai priešinga kryptimi. Norėtume matyti ne prezidento svajas ar straipsnius, bet konkrečius įsakus ir įstatymų projektus.
Ar Rusija įsisąmonino savo praeitį, praeities nusikaltimus, vykdytus tiek savo, tiek kitų šalių gyventojų atžvilgiu? Ar Stalino kultas tebėra gyvas?
Rusijoje tebevyksta kova. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-ojo pradžioje atrodė, kad viskas pasakyta, akivaizdu, padėtas galutinis taškas, tačiau vėliau sekė „šliaužianti Stalino reabilitacija“. Turime tęsti darbą šioje srityje, kadangi didžioji visuomenės dalis nežino tiesos arba nenori jos sužinoti. Stalinas tampa herojumi ne tik pagyvenusių komunistinių pažiūrų piliečių, bet ir dalies jaunimo, akyse, o tai yra labai pavojinga.
„Stalino mito“ prikėlimas remiasi nebe komunistiniu pagrindu, bet poimperiniu sindromu. Didžioji imperija žlugo: regionai, kuriuos daugelis rusų laikė savo šalies dalimi, atsiskyrė. Remiantis čia skleidžiama propaganda, Rusija buvo pažeminta.
Vadas, kurio valdymo metu imperija buvo didi – „Didysis imperatorius Stalinas“ – tai pagrindas, kuriuo paremtas šio mito atgaivinimas. Šis archetipas užima svarbų vaidmenį mano šalies piliečių sąmonėje. Turime parodyti tikrąjį šios imperijos veidą ir kainą, kurią jos gyventojai sumokėjo už šią „didybę“.
Kokių klaidų buvo padaryta Čečėnijoje ir kaip Kaukazo mazgas galėtų būti išnarpliotas?
Klaidos buvo daromos nuolat, viena po kitos. Viena pagrindinių buvo ta, kad Kremliaus valdovai neturėjo strategijos, darė tik taktinius žingsnius. Jie nuolat spręsdavo konkrečius taktinius uždavinius, dažnai sėkmingai, tuo pat metu pralaimėdami strategijos fronte. Didžiausia valdžios atstovų, kurie sprendė Šiaurės Kaukazo klausimą, problema buvo svarbiausio – žmogaus teisių – aspekto ignoravimas. Žmogaus teisių pažeidimai destabilizuoja situaciją Šiaurės Kaukaze, išplečia konfliktą, sumažina jo sprendimo galimybes ir suteikia galimybes plisti teroristiniam pogrindžiui.
Viena iš pirminių klaidų buvo nenoras derėtis su separatistais, kurie turėjo konkretų politinį tikslą. Tuo metu buvo galima bandyti racionaliai aptarti problemas. Apibendrinant, į visišką aklavietę atvedė strateginio mąstymo trūkumas, nenoras atsižvelgti į žmogaus teises bei derėtis su separatistais.
Dabar turime reikalą su pogrindiniu teroristiniu judėjimu: separatistus pakeitė radikalios islamo grupuotės, derėtis nebėra su kuo. Be to, didžioji dauguma pasipriešinimo judėjimo dalyvių yra vedami iracionalaus keršto jausmo dėl nužudytų giminaičių, pažeminimo ir kankinimų.
Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas yra absoliutus šios respublikos valdovas, nenorintis laikytis Rusijos Federacijos įstatymų. Visi žmogaus teisių gynimo organizacijų teikti pasiūlymai visuomet sulaukdavo negatyvaus Kremliaus atsakymo. Tai atvedė į visišką aklavietę.
