Eugenijus Misiūnas apie savo gyvenimą pasakoja kaip apie nuotykį, kuris vis dar nesibaigė. Net sunku patikėti, kad žmogus gali būti toks aktyvus ir tiek daug visko nuveikti. Bet vyras nesididžiuoja: jis pripažįsta, kad yra nusivylęs Lietuva. Ir vis dėlto, maištingas teisybės ir geresnio gyvenimo trokštantis suvalkietis dar nenuleido rankų. Nors ir paliko tėvynę.

Eugenijau, buvote didelis Lietuvos patriotas. Kas nutiko, kad išvykote gyventi į Airiją?

Lietuvos patriotas visada buvau ir visada išliksiu. Išvykimas iš Lietuvos dar nėra savaime antipatriotiškas veiksmas. Kad teisę vadintis patriotu šiuo metu savinasi Lietuvoje pasilikę dešiniųjų, ypač kraštutinių dešiniųjų, pažiūrų žmonės, man nėra keista. Sunkiau suprasti, kad su tuo taikstomasi ir tarsi pripažįstama, jog tik taip ir suprantamas patriotizmas – deklaruojant iškreiptą meilę Tėvynei, kuri pasireiškia nusistatymu prieš kitokios seksualinės orientacijos ar kitos spalvos žmones.

Negausūs ir susiskaldę kairieji tesugeba tyčiotis, dažnai ir teisingai, iš tokių „patriotų“, bet negirdėti, kad jie tą dešiniųjų ir klerikalų uzurpuotą teisę vadintis patriotu kvestionuotų. Man atrodo, kad netgi ir išvykęs iš šalies, bet galėdamas palyginti gyvenimą svetur ir Lietuvoje, baisiesi, kokia didžiulė socialinė nelygybė Lietuvoje, pasisakai prieš tai ir stengiesi ką nors nuveikti, kad Lietuvoje nebūtų pažeidinėjamos mažumų teisės, varžoma susirinkimų laisvė ir tyčiojamasi iš pasilikusiųjų, sutinkančių dirbti tik už maistą ir už būsto šildymą – taip elgiesi tik todėl, kad esi patriotas.

REKLAMA

Priežastis, kodėl išvykau gyventi į Airiją, nėra nusivylimas Lietuva. Paprasčiausiai, supratau, jog gyvenimas yra per trumpas, kad pragyventum vienoje vietoje –juo labiau, stumdomas valdininkų, murkdydamasis purve.

Papasakokite apie savo veiklą Lietuvoje. Žinau, kad tikrai daug nuveikėte.

Iš tiesų galvoju, kad dar nieko nenuveikiau, dar tik ruošiuosi kažką nuveikti. Gyvenimas Lietuvoje tikrai buvo įvairus ir spalvingas. Gal todėl šiandien nervina žmonės, kurie kaip daltonikai mato tik dvi spalvas – balta arba juoda, na, daugiausia tris – geltona-žalia-raudona, bet nemėgink pamojuoti vaivorykštės spalvų vėliava – pasius kaip buliai.

Manau, kad esu atstovas laimingiausios kartos, kada nors gyvenusios Lietuvos teritorijoje: esame pirma karta, nemačiusi karo, laimingesnė net už šiandieninę kartą. Nors okupuotoje Lietuvoje pragyvenę didesnę savo gyvenimo dalį, bet kaip tik dėl to, jog turėjome laimę palyginti ir patirti, kas yra laisvė ir nepriklausomybė, labiau galime tai įvertinti. Tas gyvenimo tarpsnis – nepakartojamas.

Be abejo, dalyvavau visur – nuo pirmo mitingo, tada dar Kapsuko Jono Jablonskio mokyklos stadione, iki tragiškos nakties Sausio 13-ąją Vilniuje. Buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, vienas iš laikraščio „Varpo Aidas“ iniciatorių – bet tokių kaip aš buvo tūkstančiai! Na, gal pats savim dabar kiek stebiuosi, kad dar 1989 metų pavasarį įkūriau Lietuvos pacifistinį judėjimą. Didžiausia mūsų akcija buvo piketas prie karinio komisariato. Kai Sąjūdis pradėjo eižėti, kūrėsi partijos, prasidėjo postų dalybos, pasišlykštėjau tuo ir nusprendžiau – gana, darbas atliktas. Tik dabar pradedu suprasti, kad tai buvo klaida – darbas dar nebuvo baigtas, jis nebaigtas iki šiol.

Po to buvo tarpsniai gyvenime – toliau nuo bet kokios visuomeninės veiklos. Verslas – kas savaitę kelionės į Olandiją, kol pamažu pridygo biurokratų, reguliuojančių ir smaugiančių verslus, kol prasidėjo vadinamoji Rusijos krizė ir – bankrotas. Tiesa ir „verslininkaudamas“, prikalbintas draugo ir po ilgų svarstymų, vis dėlto įsijungiau į Liberalų sąjūdį – tuo laiku imponavo jų idėjos, o ir buvau pasiilgęs veiklos. Buvau skyriaus pirmininkas, vėliau išrinktas į Marijampolės savivaldybės tarybą, porą metų dirbau mero patarėju ryšiams su užsieniu ir visuomene (meras iki šiol tas pats, tad tikėtina, kad ramiai iki dabar galėjau sėdėti ant valdiškos kėdės). Bet to užteko, kad suprasčiau – tai ne man.

REKLAMA

Ką airiai galvoja apie Lietuvą? Ir kaip patys lietuviai ją pristato?

Su airiais bendrauju tikrai daug, jie draugiški, jokios diskriminacijos nejaučiu. Man atrodo, kai kurie jų pavydi lietuviams, kad mes tarpusavyje kalbamės lietuviškai, o jie airiškai – ne. Tiesa, stereotipai, kad mes gyvenę Tarybų Sąjungoje, kad gal kalbame rusiškai, dar gyvi. Yra lietuvių bendruomenė, yra mokyklėlės. Leidžiamas vienintelis rusams priklausantis laikraštis „Lietuvis“.

Kartais galima rasti nusipirkti Šiaurės Airijoje leidžiamą žurnalą „Emigrantai“. Dalyvauja lietuviai Šventojo Patriko parade, bando pristatyti Lietuvą Kaziuko mugėje bei kasmetiniame Airijoje gyvenančių tautų festivalyje. Lietuvių Dubline sutiksi visur – dirbančių parduotuvėse, kavinėse, ligoninėse. Išėjęs į miestą ar važiuodamas autobusu visada išgirsi kalbant lietuviškai. Vyksta koncertai, pavyzdžiui į Nojaus, gyvenančio ir kuriančio Dubline, koncertus užsuka ir vienas kitas airis. Į iš Lietuvos atvykusių muzikos grupių koncertus vietiniai lietuviai atsiveda savo draugų airių. Susikūręs saviveiklinis teatras, vyksta poezijos vakarai.

Yra lietuviškų parduotuvių. Bet spaudoje ar per TV dažniau pranešama, kai koks nors lietuvis užmuša lietuvį ar pagaunamas su narkotikais, ar girtas prie vairo .

Esate labai aktyvus, pilietiškas žmogus, kuris net būdamas svetur nepamiršta Lietuvos, bet iš jūsų publikacijų lietuvių laikraščiuose atrodo, kad Lietuva neturi ko didžiuotis, ir čia niekada nebus geriau. Kuo grindžiate tokį savo nusistatymą?

Bet aš niekad negalvojau ir nesakiau, kad Lietuvoje nebus geriau! Aš tik nusivylęs, kad jokių pastebimų gerėjimo ženklų dar nesimato. O kad dar gali būti blogiau nei dabar (politikų mėgstama frazė – prieš pagerėjant bus dar kurį laiką blogiau) – manau, gali. Norėčiau klysti – aš labai „prašaunu“ su prognozėmis. Prieš dešimtį ar net penkerius metus įsivaizdavau šiandieninę Lietuvą kitokią – tolerantišką, atsikračiusią bažnyčios įtakos. Tikėjau, kad gerėjant gyvenimui (maniau, įstojus į ES, susisiekiančių indų principu vis mažės skirtumai tarp vadinamosios „senosios Europos“ šalių ir naujai prisijungusiųjų), vis daugiau lietuvių pradės grįžti į Lietuvą.

REKLAMA

Tikrai tikėjau, kad šiuo metu jau turėsime eurą. Spėjimai nepasitvirtino. Kai kuriose srityse, atrodo, žengiame atgal, o ne į priekį. Kuo didžiuotis – tikrai nežinau. Nei mes turime rašytojų – Nobelio premijos laureatų, nei Oskarais apdovanotų aktorių ar režisierių, nei pasaulinio garso mokslininkų. Krepšiniu? Airijoje niekas krepšinio nežaidžia. Gražiom lietuvaitėm? Dėl skonio nesiginčijama. Gražia gamta – bet jos niekas nemato, turistų nesiseka privilioti, o ir gamta graži ne vien Lietuvoje.


Rašyti komentarą...
c
cipas
2011-02-08 18:46:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
visi palieka Lietuvą.. ir žymūs, ir nežymūs žmonės..
Atsakyti
0

2011-01-28 11:45:22
Pranešti apie netinkamą komentarą
<div class="badCommentText">Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.</div>
Atsakyti
0

2011-01-28 14:32:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
<div class="badCommentText">Komentaras buvo pašalintas dėl neetiško, reklaminio ar įžeidžiančio turinio.</div>
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (8)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų