Europos Sąjungos (ES) ir NATO partnerystė yra abipusiai naudinga, atsakomybė už Afganistano saugumą kitąmet turi pradėti pereiti į vietines rankas, o NATO nekelia grėsmės Rusijai sakė NATO generalinis sekretorius Anders Fogh Rasmussen.
Pasak konsensuso tarp stipriausio pasaulio karinio aljanso narių ieškančio pareigūno, NATO būtinos mobilios ir lanksčios pajėgtos.
Kaip atrodys ES ir Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos bendradarbiavimas Europai stiprinant savo saugumo ir gynybos politikos pajėgumus?
Labai teigiamai žiūriu į ES gynybos ir saugumo pajėgumų stiprinimą. Tai – būdas judėti į priekį. Norėčiau regėti krizių valdymo ir taikos palaikymo operacijas kartu su NATO gebančią vykdyti ES. Europos saugumo ir gynybos politikos (ESGP) nelaikau konkurencija NATO, ji papildo NATO pastangas.
Glaudesnis bendradarbiavimas turi politinę ir karinę prasmę. Dauguma narių priklauso abiems organizacijoms: pasidalijus darbus kurtume pridėtinę vertę. Štai Kosove NATO vykdo karines operacijas, o ES – civilinę misiją. Bosnijoje – atvirkščiai, atsakomybė už karinę misiją perduota į ES rankas. Tai puikus politinės sinergijos pavyzdys.
Bendri karinės įrangos pirkimai ir kiti bendri sprendimai padėtų efektyviau veikti ir tinkamai panaudoti lėšas.
Kokį vaidmenį šiandieninėje saugumo ir gynybos politikoje gali užimti Europos Parlamentas ir nacionaliniai parlamentai?
Padėtis skirtingose šalyse skiriasi – viskas priklauso nuo konstitucinių nuostatų. Kaip ilgą parlamentaro patirtį turintis žmogus, pritariu aktyvesniam parlamentarų įsitraukimui į gynybos ir saugumo reikalus.
Šiandieniniame pasaulyje labai svarbu stiprinti ryšį tarp piliečių ir sprendimų minėtose srityse priėmimo. Senovėje tarp diplomatinių ir karinių įstaigų ir paprastų žmonių buvo milžiniškas atotrūkis. Šiandieniniame pasaulyje net ir užsienio reikalų, saugumo ir gynybos politikos klausimai yra persipynę ir susiję su kasdieniu žmonių gyvenimu.
Gruodžio pradžioje Maskvoje kalbėsitės su Rusijos vadovybe. Kokia jūsiškė NATO ir Rusijos bendradarbiavimo vizija?
Mano ilgalaikė vizija – strateginė NATO ir Rusijos partnerystė. Padariau išvadą, jog Rusijos ir NATO sąjungininkių saugumo interesai sutampa. Žinau, kad yra nesutarimų: negalime nusileisti dėl Gruzijos teritorinio vientisumo ir suvereniteto. Vis dėlto, nesutarimai neturi užtemdyti fakto, jog daugelyje sričių susiduriame su vienodomis grėsmėmis.
Pirmasis pavyzdys – Afganistanas. Rusai gerai žino, jog palikus Afganistaną likimo valiai ir leidus įsišaknyti terorizmui, teroristai iš Afganistano per Vidurio Aziją galėtų patekti į Rusiją. Rusija jau yra nukentėjusi nuo teroristinių išpuolių.
Kitas pavyzdys - masinio naikinimo ginklų plitimas; Rusiją gali pasiekti Irano paleistos raketos. Piratavimo sustabdymas – dar vienas bendras iššūkis.
Nuvykęs į Rusiją bandysiu įtikinti jos lyderius, kad NATO nėra jos priešė, kad NATO nėra nukreipta prieš Rusiją. Priešingai, daugelyje sričių mūsų interesai sutampa.
Afganistane vykusių rinkimų metu teigėte, jog NATO sugebėjo užtikrinti saugumą –užpulta tik 3 proc. rinkimų apylinkių. Ar į viešumą iškilę faktai dėl rinkimų klastojimo nepaskatino NATO nusivilti Afganistano valdžia?
Žvelgiant iš saugumo užtikrinimo perspektyvų tai buvo sėkmingi rinkimai – dirbo beveik visos rinkimų apylinkės, užpulta tik 3 proc. apylinkių. Nėra prasmės slėpti, kad rinkimų laikotarpis buvo sunkus mums visiems, per ilgas, jų procesui trūko patikimumo.
Dėl šios priežasties turi būti peržiūrėtas tarptautinės bendruomenės ir prezidento Karzajaus susitarimas. Turime užtikrinti, kad jis ir jo vyriausybė užtikrins gerą valdymą, teiks esmines paslaugas Afganistano žmonėms ir, kas labai svarbu, efektyviai kovos su korupcija. Tam būtinas aktyvesnis tarptautinės bendruomenės įsitraukimas.
Kai kurių Europos šalių piliečiams pradeda kelti nerimą didėjantis žuvusių karių skaičius. Kada sulauksime NATO pranešimo, jos „misija Afganistanas“ yra baigta? Kokie kriterijai leistų pasakyti: „Mes savo darbą atlikome“?
Misija bus įvykdyta tuomet, kai afganai atsakomybę už savo saugumą ir šalies valdymą perims į savo rankas. Žinoma, tikslaus grafiko nėra, tačiau didėjant afganų gebėjimams perimti atsakomybę, ji bus perleidžiama atskirose provincijose.
Būtina tinkamai apmokyti afganų karius, policiją, didinti saugumo pajėgas. Labai svarbu nedelsiant įgyvendinti NATO sprendimą dėl mokymo misijos, užtikrinti reikiamos įrangos prieinamumą.
Žiūrint realistiškai, atsakomybės perdavimas kai kuriuose regionuose galės prasidėti kitąmet. Laipsnišką atsakomybės už saugumą perleidimą NATO ir ISAF (Tarptautinės saugumo paramos pajėgos Afganistane) vykdys koordinuotai.
JAV prezidentas B. Obama netrukus turės apsispręsti, ar didinti karių Afganistane skaičių. Ar nujaučiate, ką nuspręs JAV prezidentas ir ar padėtis pasikeistų, jei būtų siunčiama daugiau karių?
Manau, kad bus skirta daugiau lėšų ir karių, tačiau dar per anksti pateikti tikslius skaičius. Šiuo metu vyksta intensyvios konsultacijos tarp sąjungininkų ir partnerių tarptautinėje ISAF koalicijoje, kurią sudaro 43 šalys. Manau, kad reikia skirti pakankamai laiko tam, kad priimtumėme teisingą sprendimą. Ypatingą dėmesį skiriu mokymo misijai, nes atsakomybės perdavimas pačiam Afganistanui judėti į priekį leis.
Ar NATO aljansas nėra prisiėmęs per daug įsipareigojimų? Ar kilus dar vienam konfliktui atsiras reikiamų resursų?
NATO šiuo metu yra stipriausias karinis aljansas pasaulyje, šiuo laikotarpiu skiriantis daug dėmesio misijai Afganistane: sprendžiasi Afganistano žmonių ateitis, bet, visų pirma, mūsų pačių bei tarptautinės bendruomenės saugumas. Leiskite pabrėžti, kad Afganistane esame vardan saugumo. Teroristai, užpuolę Jungtines Valstijas 2001-ųjų rugsėjo 11 d., buvo įsikūrę Afganistane.
Kitą dieną, pirmą kartą savo istorijoje, NATO pasinaudojo 5 straipsnio kolektyvinės gynybos nuostata, numatančia, kad vienos valstybės užpuolimas yra laikomas puolimu prieš visas aljanso nares. Misija dar nėra baigta, todėl šiuo metu koncentruojamės ties Afganistanu ir teritorine gynyba.
Norėčiau pabrėžti, kad pagrindinis NATO uždavinys yra teritorinė aljanso narių gynyba. Vis dėlto turime pripažinti, jog šiandieniniame pasaulyje ji dažnai neapsiriboja mūsų pačių sienomis, bet prasideda toli už jų ribų – taip yra Afganistano atveju.
NATO ieško naujos strateginės koncepcijos. Jungtinės Valstijos, Jungtinė Karalystė, Olandija ir Danija norėtų daugiau globalesnės strategijos, o Prancūzija ir daugelis naujų aljanso narių siekia, jog daugiau dėmesio būtų skiriama regionams. Kokia strategija jums atrodo tinkamiausia?
Neįžvelgiu jokio prieštaravimo. Pagrindinė NATO funkcija, nustatyta prieš 60 metų, yra teritorinė gynyba – taip bus ir toliau!
Susiduriame ir su naujomis grėsmėmis: viena iš šiuolaikinių grėsmių yra kibernetinės atakos. Norėdami susidoroti su šiomis grėsmėmis, turime iš esmės pakeisti savo ginkluotąsias pajėgas.
Šiandien apie 70 proc. mūsų ginkluotųjų pajėgų Europoje yra stacionarios. Jei norime patikimos teritorinės gynybos, turime siekti kariuomenės mobilumo ir lankstumo. Apibendrinant, nematau jokio prieštaravimo tarp teritorinės gynybos ir pasaulinio masto ar globalios perspektyvos. Mano vaidmuo bus nutiesti tiltą tarp jų.
Kaip apibrėžtumėte skirtumus tarp Danijos Ministro Pirmininko ir NATO generalinio sekretoriaus pareigų?
(Juokiasi) Šis klausimas man užduodamas labai dažnai! Yra panašumų, yra ir skirtumų. Žinoma, būti NATO Generaliniu Sekretoriumi yra ypatingas iššūkis: juk reikia užtikrinti konsensusą tarp 28 suverenių valstybių, 28 skirtingų interesų.
Būdamas Danijos vyriausybės vadovas tai pat turėjau ieškoti sutarimo koalicinėje mažumos vyriausybėje, užsitikrinti parlamento daugumos paramą.
Manau, jog esu iš tokios politinės aplinkos, kurioje esame įpratę prie konsensuso kūrimo. Nors ir yra skirtumų tarp veiklos nacionaliniame lygmenyje ir tarptautinėje Briuselio aplinkoje, skirtumai nėra tokie dideli, ypač žmogui iš stiprią konsensuso tradiciją turinčios šalies.
Danijoje kassavaitiniai vyriausybės posėdžiai vykdavo antradieniais. Šiaurės Atlanto Tarybos posėdžiai vyksta trečiadieniais. Galbūt tai tėra vienintelis skirtumas (juokiasi).
