Nuo šių metų rugpjūčio 1 dienos Šiaurės Atlanto aljansui vadovauja Andersas Foghas Rasmussenas. Jis šiame poste pakeitė Jaapą de Hoopą Schefferį, kuris ėjo NATO generalinio sekretoriaus pareigas nuo 2004 metų. A. F. Rasmussenas yra gana neblogai žinomas politinis veikėjas, jis ilgą laiką buvo Danijos ministras pirmininkas. Svarbiausias klausimas, susijęs su naujojo generalinio sekretoriaus asmenybe, būtų toks: ar jo atėjimas į šį postą ką nors pakeis NATO strategijoje ar principuose?
Ne pirmi metai politikoje
Tai, kad A. F. Rasmussenas tapo NATO vadovu, galima vertinti įvairiai. Viena vertus, naujasis Šiaurės Atlanto aljanso generalinis sekretorius nėra glaudžiai susijęs su karine sfera. Pagal išsilavinimą jis yra ekonomistas, parašė keletą knygų apie mokesčius ir politines sistemas. Be jokios abejonės, A. F. Rasmussenas turi patyrusio politiko reputaciją. Pirmą kartą Danijos parlamento nariu jis tapo 1978 metais. Vėliau jam keletą kartų teko eiti ekonomikos ir mokesčių ministro pareigas. Nuo 2001 metų lapkričio mėnesio iki šių metų balandžio jis buvo Danijos ministras pirmininkas. Be to, jau anksčiau pačioje Danijoje pasigirsdavo kalbų, kad A. F. Rasmussenas galėtų užimti kokį svarbų postą tarptautinėse struktūrose. Pavyzdžiui, jam buvo „matuojamas“ Europos Sąjungos prezidento postas, tačiau anuomet, atsiradus kliūčių Lisabonos sutarties ratifikavimo kelyje, šios kalbos pritilo.
Apie A. F. Rasmusseno požiūrį į karinę sferą kol kas žinoma nedaug. 2003 metais, būdamas Danijos ministru pirmininku, jis aktyviai palaikė JAV įsiveržimą į Iraką, nors šalies visuomenės nuomonė šiuo klausimu buvo nevienareikšmė. Palaikydamas JAV intervenciją, A. F. Rasmussenas išsakė tuos pačius argumentus kaip ir tuometinė Baltųjų rūmų administracija: kalbėjo apie masinio naikinimo ginklą, kurį neva turįs Irakas. Galima priminti, kad galiausiai ši informacija, nors buvo pateikiama kaip faktas, nepasitvirtino.
Danijos kariai dalyvavo misijoje Irake nuo 2004 iki 2007 metų. Šiandien Danija deklaruoja teikianti Bagdadui tik nekarinę paramą. Nors oficialiai apie tai nekalbama, numanu, kad savo karinę misiją Irake Danija nutraukė dėl vis labiau mažėjančio misijos palaikymo šalies viduje, ypač kai paaiškėjo, jog masinio naikinimo ginklo Saddamas Husseinas iš tikrųjų neturėjo. A. F. Rasmussenui esant ministru pirmininku Danija taip pat siuntė savo karius į Afganistaną, Bosniją ir Kosovą.
Negalima teigti, kad A. F. Rasmusseno kelias į NATO vadovo postą buvo lengvas ir be kliūčių. Jo paskyrimui priešinosi Turkija. Ankaros pozicija buvo susijusi su vadinamuoju „karikatūrų skandalu“: 2005 metų rugsėjo mėnesį Danijos laikraštis „Jyllands-Posten“ išspausdino 12 karikatūrų, kurios „įžeidė tikinčiųjų musulmonų jausmus“. Reaguodamas į šį skandalą, A. F. Rasmussenas pareiškė, kad spauda jo šalyje yra laisva ir valdžia neketina kištis į jos reikalus. Tokia reakcija ne juokais papiktino islamo pasaulį. Šio pasaulio atstovė Aljanse Turkija sutiko palaikyti A. F. Rasmusseno kandidatūrą tik gavusi „garantijas“ iš JAV prezidento Baracko Obamos (neoficialiai kalbama, kad Turkijai buvo pažadėti keli aukšti postai Šiaurės Atlanto aljanse ir parama sprendžiant kurdų televizijos stoties „Roj TV“, veikiančios Danijoje, klausimą) [http://www.spiegel.de/international/europe/0,1518,617478,00.html].
Skirtingas NATO darbotvarkės matymas
Spalio 9 dieną A. F. Rasmussenas svečiavosi Vilniuje jau kaip NATO generalinis sekretorius. Jo darbotvarkėje buvo ne tik oficialūs susitikimai – naujasis Šiaurės Atlanto aljanso vadovas skaitė pranešimą susitikime-diskusijoje „XXI amžiaus iššūkiai. NATO ir naujosios Aljanso strateginės koncepcijos perspektyvos“, kurią organizavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas ir Lietuvos užsienio politikos forumas. Šiame susitikime A. F. Rasmussenas plačiai kalbėjo apie naująją NATO strateginę koncepciją, prie kurios šiuo metu dirba ekspertų grupė. Vertėtų paminėti kai kurias jos gaires (tuos aspektus, kuriuos Vilniuje paminėjo pats A. F. Rasmussenas).
* Tarptautinis terorizmas tapo svarbiausiu iššūkiu globaliam saugumui, todėl ypatingas dėmesys turi būti skiriamas tokiems probleminiams regionams kaip Irakas ir Afganistanas, ypač vertinant jų geopolitinę padėtį (A. F. Rasmussenas pažymėjo, kad didelį dėmesį reikia skirti ir situacijai su Afganistanu besiribojančiame Pakistane, kuris turi branduolinį ginklą – destabilizacija šioje šalyje gali kainuoti labai brangiai).
* Saugumo samprata keičiasi. NATO turi būti pasirengusi atremti naujus iššūkius – tokius kaip, pavyzdžiui, kibernetinė ataka prieš bet kurią iš Aljanso šalių. Su tokios agresijos tipu jau teko susidurti Estijai, kai po vadinamosios „bronzinės nakties“ įvykių buvo atakuoti kai kurių šalies institucijų tinklalapiai.
* Rusija yra viena svarbiausių NATO partnerių. Santykiuose su ja reikia siekti abiem pusėms naudingo dialogo. Šiaurės Atlanto organizacija tokiam dialogui yra pasirengusi, nors tai nereiškia, kad šis dialogas bus grįstas „nuolaidžiavimo Rusijai“ principu.
Tačiau susitikimas su A. F. Rasmussenu dar kartą parodė, kad NATO darbotvarkė iš Briuselio matoma skirtingai negu iš Vilniaus (Rygos, Talino, Varšuvos ir pan.). Naujajam Šiaurės Atlanto aljanso vadovui teko atsakyti ir į „Vilniaus darbotvarkę“ atspindinčius klausimus, susijusius su praėjusių metų Rusijos ir Gruzijos konfliktu bei NATO pasirengimu apginti Baltijos šalis agresijos atveju. A. F. Rasmusseno atsakymai nebuvo revoliucingi, jis pakartojo tai, ką jau teko girdėti daugybę kartų – kad visas Šiaurės Atlanto aljanso šalis gina penktasis sutarties dėl kolektyvinio saugumo straipsnis; kad Baltijos šalys neabejotinai bus apgintos ir be specialaus gynybos plano, kurio Baltijos šalims NATO neturi; kad „kiekviena šalis turi teisę pasirinkti saugumo formą ir šiam pasirinkimui niekas negali daryti įtakos“ (turėdamas omeny Gruzijos ir Ukrainos siekį įstoti į NATO). Visas šias frazes galima priskirti „teisingų žodžių“ kategorijai – žodžių, kuriuos svarbūs tarptautinių organizacijų pareigūnai taria beveik automatiškai. Tačiau tų žodžių įtaigumas ne visada būna didelis, ypač tais atvejais, kai yra rimtų būgštavimų, kad jie gali neatitikti realybės.
NATO šiandien: strateginės orientacijos beieškant
A. F. Rasmussenas atėjo vadovauti Šiaurės Atlanto aljanso organizacijai tuo metu, kai ji savotiškai vis dar ieško savo vietos besikeičiančiame pasaulyje. NATO buvo kuriama esant kitokioms istorinėms realijoms. Šiaurės Atlanto aljansas ilgą laiką egzistavo kaip atsvara Rytų blokui, atsvara potencialiai agresyviai Sovietų Sąjungos politikai. NATO ir Varšuvos sutarties bloko santykiai lemdavo jėgos pusiausvyrą Europoje. Žlugus Sovietų Sąjungai atrodė, kad NATO praranda savo „istorinę misiją“. Maskva jau nebevertinama kaip priešas (nors jos retorika vis dar gana agresyvi). Dalis Varšuvos bloko šalių pačios įstojo į NATO (įskaitant ir Baltijos šalis, kurios buvo Sovietų Sąjungos dalimi). Akivaizdu, kad Šiaurės Atlanto aljansas susidūrė su strateginio persiorientavimo būtinybe, gal todėl kaip pagrindinis NATO priešas vis dažniau minimas gana abstraktus ir įvairialypis „tarptautinis terorizmas“ (tačiau tokiu atveju labiausiai neramina kitas klausimas – ar Šiaurės Atlanto aljanso struktūra yra efektyvi kovoti su šiuo iššūkiu?).
Kita vertus, gal šis teiginys ir skambės keistai, bet NATO gali tekti grįžti ir prie savo „istorinės misijos“ (nors Šiaurės Atlanto aljanso vadovybė tokią galimybę atmeta). Rugsėjo pabaigoje Rusija ir Baltarusija vykdė bendrus karinius mokymus „Zapad-2009“ („Vakarai-2009“), kurių scenarijus, kaip tapo žinoma, galėjo būti susijęs su invazija į Baltijos šalių ar Lenkijos (t. y. NATO) teritoriją. Tokie manevrai privertė Lenkijos užsienio reikalų ministrą (kuris irgi buvo minimas tarp kandidatų į Šiaurės Atlanto aljanso vadovo postą) Radoslawą Sikorskį pareikšti, kad šalies teritorijoje būtina „dislokuoti JAV karines pajėgas“ (tai realiai apsaugotų šalį nuo galimos agresijos) [http://www.kasparov.ru/material.php?id=4AF28EACCE386]. Kitaip sakant, agresyvėjančios ir įžūlėjančios Maskvos akivaizdoje Baltijos šalys ir Lenkija yra linkusios reikalauti tvirtesnių savo saugumo garantijų (labiausiai tam paskatino praėjusių metų Rusijos ir Gruzijos konfliktas).
Įdomiausia tai, kad tuo metu, kai Šiaurės Atlanto aljansas gyvena ne konfrontacijos su Rusija nuotaikomis (daugumą Aljanso šalių verčia nerimauti kitokie saugumo iššūkiai), Rusija tokias nuotaikas puikiausiai naudoja savo tikslams. NATO Maskvai yra pasąmonės lygmenyje iš sovietmečio paveldėtas priešas. Rusija niekaip nenori pakeisti šio savo požiūrio ir todėl permanentinė konfrontacija su Šiaurės Atlanto aljansu iš jos politinės darbotvarkės niekur nedingo ir, atrodo, taip ir nedings. Maskva deda nemaža pastangų, kad Ukraina ir Gruzija neįstotų į NATO ir liktų jos nustatytoje „įtakos zonoje“. Be to, Rusijos pasitikėjimą savo jėgomis skatina ir vangi Vakarų reakcija į jos agresyvumą.
Suprantama, Šiaurės Atlanto aljansas nenorėtų grįžti prie konfrontacijos su Maskva laikų. Tai pabrėžia ir A. F. Rasmussenas, kalbėdamas apie strateginę partnerystę su Rusija, kompromisinių sprendimų paieškos būtinybę ir pan. Tačiau šiuo atveju ne viskas priklauso nuo Briuselio. Tad klausimas apie strateginę NATO orientaciją ateityje vis dar lieka neatsakytas.
Viktor Denisenko
