Reikia suprasti, kad šiandien pasaulis tam tikra prasme yra lūžio situacijoje. Romos popiežius Pranciškus net pasakė, kad jau vyksta trečiasis pasaulinis karas, „kariaujamas dalimis, lydimas nusikaltimų, žudynių, griovimų“. Tai verčia visus peržiūrėti savo pozicijas, sulaužyti tradicinio mąstymo kanonus, priimti naujus sprendimus. Šis uždavinys nėra lengvas – ypač inertiškoms organizacijoms su daugybe skirtingų interesų. Todėl iškart tikėtis iš NATO kokių nors kardinalių permainų buvo neverta. Tačiau tai, kas buvo nuspręsta, jau yra ženklas, kad Aljanso nauji iššūkiai nepalaužė. Jo laivo vairas pradėjo suktis, ir gerai, kad į Baltijos valstybių lūkesčių pusę.
Pirmiausia apie Ukrainą. Į Velsą prašyti pagalbos atvyko jos prezidentas P. Porošenka. Moralinę (politinę) gavo tikrai: Aljanse iš esmės neabejojama, kad su ukrainiečiais kariauja ne tik (ne tiek) separatistai, bet ir Rusijos kariuomenė (tiesiog vieni – tokie kaip NATO Generalinis sekretorius A. F. Rasmusenas – apie tai sako atvirai, o kiti – tokie kaip A. Merkel – su tuo sutinka, bet vengia aštresnių formuluočių Maskvos atžvilgiu, galbūt palikdami erdvės manevrui).
Dėl karinės paramos nelabai aišku. Oficialiai NATO pareiškė, kad kaip organizacija ukrainiečiams ginklais padėti negali, tik gali skirti 15 mln. eurų vertės paramą tokioms reikmėms kaip logistika, karių gydymas, kibernetinis saugumas ir pan. (lašas jūroje, didžiąja dalimi – niekams). Tačiau atskiros Aljanso šalys tai daryti gali. O Ukrainos pusė (taip pat jos vadovas) paskubėjo pranešti, kad su tomis atskiromis šalimis šiuo klausimu jau sutarta. Tačiau po tokių Kijevo kalbų pasipylė paneigimai (Lenkijos, Italijos, Norvegijos). Bet Ukrainos gynybos ministro patarėjas vėl pareiškė, kad ginkluotės tiekimas prasidėjo. Taigi neaišku, yra toji pagalba ar ne.
Galbūt NATO „nepadeda“ Ukrainai taip, kaip Rusija „nepadeda“ separatistams (pastarieji, pavyzdžiui, atkakliai tvirtina, kad mūšio lauke matė daug sovietinės technikos iš buvusių Varšuvos sutarties bloko narių)? Viena vertus, tokio masto purvini žaidimai – truputį ne Vakarų stilius (juk Amerika, pavyzdžiui, neslepia, kad remia Sirijos opoziciją). Kita vertus, visai tikėtina, kad Ukraina remiama, bet atvirai apie tai nesakoma, nenorint visai atrišti rankų Maskvai, su kurios pagalba separatistai, kaip parodė jų (Rusijos) kontrpuolimas prieš Minsko paliaubas, kariauja gana sėkmingai. Neatmestinas ir variantas, kad Ukrainos valdžios pareiškimai skirti pirmiausia vidaus publikai, siekiant įrodyti, kad NATO padeda (prisiminus neatsakingas gynybos ministro kalbas apie Rusijos ketinimus panaudoti branduolinį ginklą prieš Ukrainą ir galimybę patiems kurti branduolinį ginklą, iš jo kontoros visko galima tikėtis).
Trumpai sakant, galima konstatuoti, kad NATO Ukrainos likimo valiai lyg ir nepalieka, bet aktyviai gelbėti jos, atrodo, nesiruošia – Vakarai spaudžia Rusiją labiau ne ginklu, o ekonominėmis sankcijomis. Ilgalaikėje perspektyvoje tai rizikinga, nes Rusija ginklo neatsisako. Ar Aljansui būtų geopolitinė tragedija vienoks ar kitoks Kijevo pralaimėjimas Maskvai? Turbūt ne. Pralaimėjimas – taip, bet ne tragedija (bėda, bet ne katastrofa). Kitaip B. Obama greičiausiai nesakytų, kad Amerika priešinasi Rusijos veiksmams Ukrainoje, tačiau esą „geopolitiškai tai, kas vyksta Ukrainoje, nekelia didelės grėsmės“ Jungtinėms Valstijoms.
Tačiau dviprasmiškai stiprindamas Kijevą Aljansas entuziastingai stiprina Baltijos valstybių saugumą. Savo namais NATO nusprendė pasirūpinti rimtai. Baltijos šalyse oficialiai nebus nuolatinių karinių bazių, bet jų apsaugai sukurtos specialios greitojo reagavimo pajėgos (ką jau kalbėti apie vadavietes ir oro policijos misijos praplėtimą) yra ženklas, kad NATO nekiša galvos į smėlį, atlaiko smūgį. Taip, Aljanso gretose užtenka tų, kurie vis dar nenori provokuoti Rusijos, bet ji savo veiksmais mažina savo rėmėjų skaičių. Permainų traukinys pajudėjo, laivo vairas pradėjo suktis.
Neaišku, planuoja Rusija mus pulti ar ne, bet dabar mes tikrai būsime saugesni ir galėsime mažiau bijoti „Iskander“ Kaliningrade bei rusiškų naikintuvų Baltarusijoje. Neatsitiktinai prezidentė D. Grybauskaitė, komentuodama Velso suvažiavimo rezultatus (o ji paprastai blogų saugumo sprendimų Lietuvai gerais nevadina), pažymėjo: „Tai yra svarbu, tai yra istoriška. Tai, ko siekė Lietuva, visos Baltijos šalys ir Lenkija, tai šiandien yra patvirtinta. Gavome visų 28 valstybių įsipareigojimus ginti mūsų regioną, jei grėsmė iškiltų, iš karto, ir tai daryti ne dienomis, o valandomis. Galėčiau blogai pajuokauti – turbūt turime dėkoti tam agresoriui, kuris parodė, kad NATO anksčiau nebuvo pakankamai adekvačiai pasiruošusi ginti Baltijos šalis ir Lenkiją, ir dabar tai yra padaryta“.
Tačiau Velsas – tai ne tik Ukraina ir Baltijos valstybės. Tai taip pat Irakas, kur reikia kažką skubiai daryti su radikaliais islamistais, galinčiais destabilizuoti visą regioną, ir Afganistanas, kur tarptautinė misija baigiasi, o stabilumo kaip nebuvo, taip nėra (o kad išlaidas gynybai iki 2 BVP procentų didinti būtina – jau seniai aišku).
Amerika akcentuoja ILIV grėsmės svarbą ir Velse pradėjo burti koaliciją kovai su ja, tiksliau – jos pozicijų bombardavimui, nes grįžti į Iraką niekas nesiruošia. Ar vien parama iš oro padės, pasakyti sunku. Irako armija nesugeba normaliai kariauti net su moderniausia ginkluote, dažnai tiesiog bėga iš mūšio lauko (o kur dar šalies politinės valdžios nestabilumas). Todėl Kanados sprendimas pasiųsti į Iraką specialiosios paskirties dalinius atrodo visai prasmingas. Gal su specialistais priešakyje irakiečiai nebėgs.
Afganistane turėtų likti patariamoji NATO misija. Akivaizdu, kad Aljansas pavargo nuo šios operacijos. Jis nelaimėjo karo su talibais, nes užduotis, kaip rodo istorija, iš principo yra neįgyvendinama. Šiame kontekste patariamoji misija kaip kaulas alkanam šuniui. Sovietų Sąjunga po savo karių išvedimo irgi kurį laiką dar rėmė savo valdžią Afganistane, bet galiausiai ji vis tiek žlugo. Todėl galima sakyti, kad Kabulo ir viso regiono ateitis yra neaiški. Kaip tik todėl net Rusija ir Kinija iš esmės nori, kad Afganistane liktų bent amerikiečių kariai, nes kitaip su islamistais gali tekti kovoti joms – ir ne afganų teritorijoje, o Centrinėje Azijoje.
Apibendrinant galima pateikti vieno Vakarų karininko žodžius, pasakytus po Velso suvažiavimo: „Tam tikra prasme mes sprendžiame neegzistuojančias problemas, nes egzistuojančių išspręsti negalime“. Skamba gana pesimistiškai, pernelyg pesimistiškai. Straipsnio autorius drįstų nesutikti su tokia išvada. Aljansą, žinoma, galima kaltinti atsargumu bei nenoru išlaidauti ir kištis į pavojingus ilgalaikius reikalus (ypač po Afganistano). Bet bent jau savo namų saugumu jis nusprendė pasirūpinti (gal todėl, kad pagaliau suprato, jog Kremlius nejuokauja, ir dėl viso ko reikia pasiruošti).
Kaip sakoma, NATO lenkiasi, bet nelūžta, NATO dar pakariaus. O tuo metu Dušanbėje įvyko ŠBO valstybių vadovų susitikimas, po kurio vienas anoniminis ekspertas pasakė: „Na, viskas, NATO, dabar pasislink.“ Bet tai turbūt jau kito straipsnio tema.
