Per kelias savaites šimtai tūkstančių žmonių buvo evakuoti iš 30 kilometrų zonos, esančios aplink Černobylio atominę elektrinę. Iki šių dienų vadinamoji “atskirties zona” tebėra labai menkai apgyvendinta.
Vis tik negalima sakyti, kad čia nėra jokių gyvybės ženklų. Jei šiandien aplankytumėte “atskirties zoną”, pastebėtumėte, kad čia visai klesti gyvūnija ir augalija.
Taigi, kyla esminis klausimas: ar tai reiškia, kad gamta gali susitvarkyti net su tokio masto branduoliniu košmaru?
Žiaurios nelaimės pasekmės
Niekas neabejoja, kad pirmasis Černobylio nelaimės poveikis buvo pražūtingas. Vienoje zonos dalyje esančiame miške, maždaug 4-5 kvadratinių kilometrų plote nudžiūvo visi spygliuočiai. Medžiai nusidažė drumzlina rausva spalva, tad vietovė pavadinta Raudonuoju mišku.
„Per pirmuosius metus labiausiai užterštose vietose visiškai išnyko bestuburiai, aiškiai sumažėjo ir mažų žinduolių populiacijos“, - tvirtina Anglijoje įsikūrusio Ekologijos ir hidrologijos centro mokslininkas Nickas Beresfordas.
Tačiau didelėse „atskirties zonos“ dalyse gyvūnija ir augalija dramatiškai nukentėjo ir sumažėjo tik pirmaisiais mėnesiais po nelaimės – vėliau augalai ir gyvūnai ėmė klestėti pasinaudodami tuo, kad aplinkui nėra žmonių, tvirtina Jimas Smitas iš Portsmouth universiteto.
Gamta stipresnė už radiaciją?
Tiksliai kodėl, kaip ir netgi kada prasidėjo toks atsigavimas - neaišku.
Geležinė uždanga po nelaimės vis dar skyrė Vakarus ir Rytus, tad Černobylio regionas buvo prieinamas tik sovietų mokslininkams.
„Visiškai suprantama, kad anksčiausi tyrimai buvo susiję su radiacijos poveikiu žmonėms ir kaip jis galėjo būti sumažintas“, - sako N. Beresfordas.
Nepaisant to, artėjant 1990-iesiems mokslininkai parengė programą, pagal kurią iš oro buvo vertinamas trijų rūšių skaičius minėtoje zonoje – skaičiuoti briedžiai, stirnos ir šernai. Tyrimai parodė, kad jų skaičius lėtai, tačiau užtikrintai augo. „Iš sraigtasparnio surinkti duomenys nėra tobuli. Skaičiavimas buvo daromas tik vieną kartą per metus ir ne visoje teritorijoje. Tačiau surinkti duomenys vis tik rodo, kad praėjus 1-2 metams po nelaimės gyvūnų populiacijos pradėjo augti“, - aiškina J. Smithas.
Po 1990-ųjų atsirado daugiau informacijos apie tai, kas vyksta „atskirties zonoje“.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Tamsioji istorija: 25 faktai, kurių tikriausiai nežinote apie Černobylio tragediją
Postapokaliptinė tikrovė – Černobylis
JAV ir Ukrainos ekologai šioje teritorijoje paspendė spąstus mažiems žinduoliams. Pagal sugautų pelėnų, kirstukų ir pelių įvairovę buvo nustatyta, kad jų gausa yra panaši kaip ir kitose šalies dalyse. Kitaip tariant, praėjus 10 metų po nelaimės, mažų žinduolių populiacija atrodė visai nenukentėjusi nuo tragedijos.
„Mes neturėtume stebėtis tokiais rezultatais. Kelis dešimtmečius buvo daromi radiobiologiniai tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti, kas iš tikro gali pakenkti gyvūnų populiacijoms. Ir „atskirties zonoje“ radiacijos dozės nebuvo pakankamai didelės, kad padarytų reprodukcinę žalą“, - tvirtina J. Smithas.
Kitoks vertinimas
Tačiau būtų klaidinga sakyti, kad su tuo sutinka visi mokslininkai. Andersas Mølleris iš Paris-Sud universiteto ir Timothys Mousseau‘as iš South Carolina universiteto, tyrę situaciją „atskirties zonoje“ 15 metų, teigia, kad padėtis yra visiškai kitokia.
„Beveik visais atvejais yra aiškus signalas, kaip neigiamai radiacija paveikė gyvūnų ir augalų populiacijas. Betgi gegutės kukavimas čia yra kitoks“, - tvirtina A. Mousseau‘as.
2009 metais šie mokslininkai atliko dar vienus populiacijų stebėjimo ir skaičiavimo tyrimus „atskirties zonoje“. Ir nors tai buvo mažesnio masto tyrimas nei Smitho ir jo kolegų, rezultatai visiems pasidarė labai įdomūs. 2013 metais paviešinta medžiaga, kurioje nurodoma, kad vietose, kur radiacijos lygis yra didelis, gyvūnų populiacijos tebėra stipriai nukentėję.
Kada paaiškės teisybė?
Taigi, arba įrodymai iš „atskirties zonos“ rodo, kad ekosistemos yra kur kas atsparesnės radiacijai nei mes manome, arba jos yra kur kas jautresnės, nei kas nors galėjo įsivaizduoti. Kol kas neatrodo, kad yra būdas, kuriuo naudojantis būtų galima paaiškinti visų mokslininkų surinktą informaciją, vadinasi, kažkuri pusė tikrai klysta.
Tai ypatingai svarbus klausimas, nes nuo šio sprendimo ir mokslininkų įvertinimo priklauso, kaip bus toliau dirbama su „atskirties zona“. Belieka viltis, kad iki kito reikšmingo Černobylio tragedijos metinių paminėjimo, baisusis nelaimės palikimas jau bus aiškus ir nedviprasmiškas.
