Ši mįslinga liga nusinešė bent pusę milijono gyvybių. Kai kuriems pacientams pasireiškė šiurpūs asmenybės pokyčiai – jie tapdavo agresyvūs, impulsyvūs ir nekontroliuojami.
Nors konkreti priežastis taip ir nebuvo nustatyta, paslaptingasis letarginis encefalitas išnyko taip pat staiga, kaip ir atsirado. Nuo to laiko visame pasaulyje užfiksuota tik kelios dešimtys atvejų – liga iki šiol apgaubta neatsakytais klausimais.
Pirmoje ligos stadijoje, kuri nusinešdavo maždaug trečdalį gyvybių, pacientai nugrimzdavo į nuolatinę miego būseną, tačiau jų protas išlikdavo aktyvus. Tie, kurie išgyvendavo šį etapą, dažnai patirdavo sunkius neurologinius pakitimus – nuo savęs ir kitų asmenų žalojimo iki visiško kūno sustingimo.
Letarginis encefalitas, dar vadintas „miego liga“, paveikdavo tiek vaikus, tiek garbaus amžiaus žmones.
Pirmieji simptomai – apgaulingai įprasti
Liga prasidėdavo tarsi paprastas peršalimas: gerklės skausmu, kosuliu, karščiavimu. Tačiau būklė greitai blogėdavo – atsirasdavo dvejinimasis akyse ir didžiulis nuovargis.
Nuovargis būdavo toks stiprus, kad pacientai galėdavo „miegoti“ savaites ar net mėnesius. Iš šalies atrodė, kad jie tiesiog miega, tačiau nerimą kėlė faktas, kad daugelis buvo visiškai sąmoningi – jie girdėjo ir suvokė aplinką, bet negalėjo pajudėti ar reaguoti. Jie buvo tarsi įkalinti savo kūne.
Liga sukėlė didžiulę sumaištį tarp gydytojų. Simptomų įvairovė – nuo keisto miego iki radikalių elgesio pokyčių – apsunkino bet kokį gydymą.
1917 m. Vienos psichiatras Constantinas von Economo suteikė ligai pavadinimą – letarginis encefalitas – ir pripažino ją visiškai nauju reiškiniu. Tačiau pavadinimas nepriartino prie atsakymo, kas ją sukelia.
Dėl epidemijos sutapimo su ispaniškuoju gripu buvo manoma, kad abi ligos gali būti susijusios, ypač todėl, kad daugelis encefalitu susirgusių žmonių prieš tai jautė gripo simptomus.
„Miego fazė“ – tik pradžia
Trečdalis pacientų po „miego fazės“ pasveikdavo. Kiti – mirdavo dėl kvėpavimo nepakankamumo. Atliktos mirusiųjų autopsijos atskleidė smegenų uždegimą – tai buvo vienas iš pirmųjų svarbiausių pėdsakų bandant suprasti ligą.
Tie, kurie atsibusdavo po mėnesius trukusio „miego“, dažnai gyvenimą tęsė visam laikui pasikeitę. Jų asmenybė iš esmės transformuodavosi: jie prarasdavo susidomėjimą pasauliu, buvo apatiški, o jų elgesys – neprognozuojamas ir dažnai pavojingas.
Vaikai, kuriems pasireikšdavo ši liga, iš pradžių tapdavo nemandagūs, neramūs, sunkiai suvaldomi. Sulaukę paauglystės – tapdavo nekontroliuojami. Elgesys apimdavo žiaurumą, destrukciją, melą, savęs žalojimą. Paaugliai rodydavo pernelyg aktyvų, seksualinį elgesį, neatsižvelgdami nei į amžių, nei į lytį.
Nors jie suvokdavo savo poelgius ir žinojo, kad neturėtų taip elgtis, liga atimdavo gebėjimą kontroliuoti savo impulsus.
Dalis pacientų tapo nusikaltėliais – žudė, vogė, prievartavo. Kitiems nusikalstamas elgesys baigdavosi tik tada, kai smegenys pradėdavo sparčiai degraduoti. Ši būklė buvo vadinama postencefalitiniu parkinsonizmu (PEP) ir ypač jauniems pacientams reikšdavo dešimtmečius trunkančius sunkumus. Vystantis parkinsonizmui kūnas sustingdavo tiek, kad jie galiausiai visiškai nebegalėdavo judėti.
1927 m., po daugiau nei dešimtmečio, letarginis encefalitas staiga liovėsi plitęs. Liga liko viena didžiausių XX a. medicinos paslapčių – mokslas iki šiol nežino, kas ją sukėlė, kodėl ji išnyko ir ar vieną dieną galėtų sugrįžti.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
